— Ji visa pragulomis nusėta. Vakar užsukom pažiūrėti ir pačios pamatėm.
— Kokiomis dar pragulomis?! — Eglei akimirką pasirodė, kad grindys slysta iš po kojų. — Nėra jokių pragulų! Aš ją kasdien apžiūriu, tepu, vartau ant šonų…
— Meluok, meluok, — Rasa jau pasuko Onos kambario link. — Tuoj pati įsitikinsiu.
Eglė nuskubėjo iš paskos. Ona gulėjo lovoje išblyškusi, užmerktomis akimis. Kvėpavo sunkiai, su švokštimu. Rasa, nė kiek nesivaržydama, nutraukė nuo jos antklodę ir užkėlė senolei naktinius marškinius.
— Štai! Matai?! — ji bakstelėjo pirštu į sesers nugarą.
Eglė pasilenkė. Taip, ten buvo paraudimas — mažutis, vos monetos dydžio plotelis. Bet tai nebuvo pragula. Paprasčiausias odos sudirgimas nuo nuolatinio gulėjimo. Ji tą vietą kiekvieną dieną patepdavo kremu.
— Čia ne pragula, — tyliai ištarė ji. — Tiesiog oda…
— Užsičiaupk! — suriko Rasa. — Manai, aš nežinau, nuo ko viskas prasideda? Dvidešimt metų dirbau slaugytoja! Tu mano seserį iki tokios būklės priveidei! Tyčia!
— Jūs gal iš proto išsikraustėt? — Eglė traukėsi atgal. Rankos jai drebėjo. — Aš dėl jos darau viską, ką galiu! Viską!
— Gal paskambinti Tomui? — įsiterpė Greta, grįžusi iš virtuvės pilna burna. — Tegul sužino, ką čia jo žmonelė išdarinėja.
— Tuoj pat jam skambinu! — Rasa jau traukė telefoną.
Eglė liko stovėti kambario viduryje ir pajuto, kaip viduje viskas susiveržia į skaudų, kietą mazgą. Tai buvo neteisinga. Žiauru. Ji atidavė paskutines jėgas, pamiršo save, savo gyvenimą, savo poreikius — ir štai kuo viskas baigėsi. Kaltinimais. Pažeminimu.
Ona pramerkė akis. Jos buvo drumstos, paraudusios.
— Rasa? — sušnabždėjo ji. — Atėjai?
— Aš čia, Onute, čia, — Rasa prisėdo ant lovos krašto ir akimirksniu pakeitė toną: pyktį pakeitė saldus gailestis. — Nesijaudink. Mes viską matom. Viską.
Senoji moteris pasuko galvą į Eglę. Ir jos žvilgsnyje šmėstelėjo kažkas keisto… gal piktdžiuga? Maža patenkinta kibirkštėlė.
— Ji… ji blogai… — prikimusiu balsu išspaudė Ona. — Pamiršta… vaistus…
— Melas! — Eglė nebeišlaikė. — Aš visada duodu laiku! Visada!
— Nerėk ant ligonės! — pašoko Rasa. — Dar drįsta šaukti! Tomai! Tomai, girdi mane?!
Ji kalbėjo telefonu. Eglė išgirdo duslų vyro balsą, bet žodžių nesuprato.
— Tučtuojau važiuok namo! — tęsė Rasa. — Tavo motina siaubingos būklės! O šita… šita visai sąžinę praradusi!
Pokalbis truko gal tris minutes. Visą tą laiką Greta stovėjo tarpduryje ir spoksojo į Eglę vos tramdydama šypseną. Jos akyse buvo atviras malonumas: kažkas kenčia, kažkas įstumtas į duobę, o ji stovi viršuje ir tuo mėgaujasi.
— Tomas tuoj bus, — pareiškė Rasa, įsidėdama telefoną. — Ir mes su juo pasikalbėsime. Rimtai pasikalbėsime. Nes taip tęstis nebegali.
— O jūs kas tokia, kad čia aiškintumėt?! — Eglė pajuto, kaip viduje kažkas trakšteli. — Čia mano namai! Mano šeima! Kokia teise jūs…
— Teise?! — Rasa net išsipūtė iš pasipiktinimo. — Turiu teisę ginti savo seserį! O tu… kas tu apskritai? Tik žmona. Lengvai atsiradai, lengvai gali ir dingti.
— Mama teisi, — linktelėjo Greta, aplaižydama pirštus. — Išvis neaišku, kokiu pagrindu čia komanduoji. Butas Tomo. Ir mama jo.
Eglė nusileido ant kėdės. Ginčytis nebeliko jėgų. Ir kam? Jos jau buvo viską nusprendusios. Nuomonė suformuota, nuosprendis paskelbtas, ir jokie jos žodžiai nieko nepakeis.
Už lango žiema nesiliovė — šalta, negailestinga. Sniegas krito be pertraukos, užklodamas kiemus, automobilius, suolus. Pasaulis darėsi baltas, švarus… tik šiame bute tvyrojo visai kita spalva. Pilka. Tamsi.
Trenkė laukujės durys — grįžo Tomas. Eglė pakėlė akis ir susitiko su jo žvilgsniu. Abejonės jame nebuvo nė lašo. Jis jau buvo patikėjęs, kad kalta ji.
Tomas nusimetė paltą ir net nepažvelgęs į žmoną nuėjo tiesiai prie motinos. Pasilenkė virš jos.
— Kaip jautiesi, mama?
— Blogai, sūnau, — sudejavo Ona. — Labai blogai… Nemaitina… vandens neduoda…
— Ką?! — Eglė šoko nuo kėdės. — Tai nesąmonė! Vakar jai viriau sultinį!
— Kokį dar sultinį? — paniekinamai prunkštelėjo Rasa. — Iš kubelio, ar ne? Vien chemija. Tokiu ligonės maitinti negalima.
— Tomai, tu juk žinai… — Eglė žengė arčiau, bet vyras sustabdė ją vien žvilgsniu. Šaltu. Svetimu.
— Žinau, — lėtai pasakė jis. — Žinau, kad pastaruoju metu tu kažkokia… pasikeitusi. Šiurkšti. Manęs neklausai. O vakar apskritai aprėkei mane kaip paskutinį.
— Aš nerėkiau! Aš tik pasakiau tiesą!
— Kokią dar tiesą? — Tomas atsitiesė ir atsisuko į ją sustingusiu veidu.