— Tą, kad tau tavo motina tapo našta? Kad pavargai? — jo balsas kietėjo su kiekvienu žodžiu. — O kas nepavargsta, Egle? Manai, aš nepavargstu? Kasdien arių, parnešu pinigus į namus!
— O ką, tavo manymu, darau aš?! — jos balsas net sudrebėjo. — Sėdžiu čia kaip tarnaitė. Dieną ir naktį. Net į lauką normaliai išeiti nebegaliu!
— Tuomet pasamdysime slaugę, — abejingai mestelėjo Tomas. — Jeigu tau jau taip nepakeliama.
— Ne apie slaugę kalbu! — Eglė pajuto, kaip gerklę suspaudė ašaros, bet neleido joms prasiveržti. Ne dabar. Ne jų akivaizdoje. — Kalbu apie tai, kad tu manęs negirdi. Tu manęs nebematai.
— Viešpatie, vėl tos moteriškos scenos, — numojo ranka Tomas ir nusisuko į Rasą. — Jūs pabūsite su mama?
— Žinoma, — Rasa nusišypsojo taip, lyg ką tik būtų laimėjusi mūšį. — Mes su Greta pasiliksime. Pasirūpinsime ja taip, kaip pridera.
— Puiku. — Tomas pasuko durų link. — O tu, Egle, susikrauk daiktus. Kelioms dienoms nuvažiuosi pas savo mamą. Pailsėsi.
Eglė sustingo vietoje.
Tai nebuvo poilsis. Tai buvo išvarymas. Minkštai ištartas, pridengtas rūpesčiu, bet vis tiek išvarymas.
— Tu mane išvarai?
— Aš tau duodu atokvėpį, — jis net neatsisuko. — Ar geriau nori čia likti ir toliau kelti isterijas?
Už nugaros tyliai sukikeno Greta. Rasa patogiai įsitaisė fotelyje prie Onos lovos, tarsi karalienė soste. Pati senutė gulėjo užsimerkusi, tačiau Eglė pastebėjo: jos lūpų kampučiai vos kilstelėti. Maža, patenkinta šypsena.
Ir tą akimirką Eglės viduje kažkas spragtelėjo.
Ne lūžo. Ne subyrėjo.
Priešingai — pagaliau atsistojo į savo vietą.
— Žinai ką, Tomai, — prabilo ji tyliai, bet taip aiškiai, kad kambaryje nebeliko nė vieno nereikalingo garso. — Aš išeisiu. Tikrai išeisiu. Tik ne kelioms dienoms.
Tomas staigiai atsigręžė. Jo veide šmėstelėjo nuostaba.
— Ką tu čia kalbi?
— Kalbu, kad išeinu visam laikui. — Žodžiai patys liejosi iš jos lūpų, tarsi juos būtų tarusi ne ji, o kažkas, ilgai laukęs savo eilės. — Dvidešimt trejus metus gyvenau su tavimi. Kentėjau tavo motiną, kuri manęs nekentė nuo pirmos dienos. Kentėjau tai, kad grįžti namo ir net „ačiū“ neišspaudžiate. Kentėjau, kad tau esu ne žmogus, o daiktas. Patogus. Nemokamas.
— Tu iš proto išėjai? — Tomas žengė jos link. — Visai galvą pametei?
— Ne, — Eglė lėtai papurtė galvą. — Kaip tik priešingai. Pirmą kartą per daugelį metų matau viską labai aiškiai. Man gana būti nematomai. Gana būti kalta dėl visko. Slaugykite savo motiną patys. Jūs visi tokie teisingi, tokie rūpestingi — štai ir parodykite, ką sugebate.
— Egle, atsipeikėk! — pašoko Rasa. — Tu esi žmona! Turi pareigų!
— Jis irgi jų turėjo, — Eglė mostelėjo į vyrą. — Mylėti. Gerbti. Saugoti. Kur visa tai dingo?
Tomo veidas paraudo. Pirštai susigniaužė į kumščius.
— Tu dar pasigailėsi, — iškošė jis pro sukąstus dantis. — Dar šliaužte paršliaužį. Kur tu eisi? Tu nieko neturi!
— Iš pradžių pas mamą. Tada susirasiu darbą. Išsinuomosiu kambarį, — Eglė nuėjo į miegamąjį ir iš spintos ištraukė seną kelioninę rankinę. — O paskui bus matyti.
Ji dėjo daiktus greitai, beveik negalvodama. Tik tai, ko reikėjo labiausiai: dokumentus, kelis megztinius, apatinius, būtiniausias smulkmenas. Rankos nevirpėjo. Širdis plakė ramiai, lyg būtų radusi seniai pamestą ritmą. Ją užliejo keista tyla — tokia, kokia ateina po ilgos ligos, kai pagaliau vėl gali įkvėpti pilna krūtine.
Tomas stovėjo prie miegamojo durų. Žiūrėjo į ją ir tylėjo. Jo akyse akimirkai sušmėžavo kažkas panašaus į sutrikimą. Matyt, tokios pabaigos jis tikrai nesitikėjo.
— Tu rimtai? — paklausė jau tyliau.
Eglė užsegė rankinę. Tada pakėlė akis į jį ir ilgai žiūrėjo. Atidžiai, tarsi dar kartą bandytų tame veide surasti tą jauną vaikiną iš turgaus, kuris kadaise žadėjo ją saugoti nuo visų nelaimių. Bet jo ten nebebuvo. Prieš ją stovėjo svetimas vyras. Pavargęs, piktas, užgesusiomis akimis.
— Rimčiau nebūna, — atsakė ji.
Ji praėjo pro jį. Pro Rasos pergalės kupiną žvilgsnį. Pro Gretos pašaipiai iškreiptas lūpas. Ties Onos lova Eglė trumpam sustojo. Senutė kaip tik pramerkė akis.
— Likite sveika, — tyliai tarė Eglė. — Pasveikite.
Onos žvilgsnyje staiga blykstelėjo baimė. Tarsi tik dabar ji būtų iki galo suvokusi, ką padarė.
Eglė išėjo iš buto.
Laiptinėje buvo šalta. Langas, kaip visada, iki galo neužsidarė, todėl skersvėjis laisvai lakstė tarp aukštų. Ji užsimetė paltą ant pečių, tvirčiau suėmė rankinės rankeną ir pradėjo leistis žemyn.
Lauke tebesitęsė žiema. Sniegas girgždėjo po batais, šaltis kandžiojo skruostus, o oras buvo toks aštrus, kad nuo jo perštėjo plaučius. Tačiau Eglei nebuvo šalta. Viduje plėtėsi nepažįstamas jausmas — lengvumas. O gal laisvė.
Ji ėjo per apsnigtą kiemą, ir su kiekvienu žingsniu praeitis liko vis toliau. Ten, tame bute. Su tais žmonėmis. Su jų priekaištais, tyla ir amžinu jos kaltumu.
Priekyje laukė nežinia.
Baisi. Neaiški. Be jokių garantijų.
Bet kažkodėl pirmą kartą per labai ilgą laiką ji atrodė teisinga.
Eglė nusišypsojo. Pirmą kartą po daugelio mėnesių.
Ir nuėjo toliau — į baltą žiemos tolį, ten, kur turėjo prasidėti naujas gyvenimas.