— Kokią? Kad mano mama tau tapo našta? Kad pavargai? — Tomas su panieka vyptelėjo. — O kas nepavargsta, Egle? Manai, aš nepavargstu? Kasdien tempiu darbą, uždirbu pinigus, parnešu juos į namus!
— O ką, tavo manymu, darau aš?! — jos balsas virptelėjo, bet ji neatsitraukė. — Sėdžiu čia kaip tarnaitė. Dieną ir naktį. Net pro duris normaliai išeiti negaliu!
— Tai pasamdysime slaugę, — abejingai numetė Tomas, lyg kalbėtų apie sulūžusį daiktą. — Jeigu tau jau taip nepakeliama.
— Ne slaugėje esmė! — Eglė pajuto, kaip gerklę suspaudė ašaros, tačiau jas prarijo. Ne dabar. Ne prie jų. — Esmė ta, kad tu manęs negirdi. Tu manęs nebematai.
— Viešpatie, ir vėl tos moteriškos dramos, — Tomas mostelėjo ranka, lyg vaikytų įkyrią musę. — Janina, jūs pabūsite prie mamos?
— Žinoma, — saldžiai, pergalingai nusišypsojo Janina. — Mes su Rasa pasiliksime. Prižiūrėsime taip, kaip ir reikia.
— Puiku. — Tomas jau žengė durų link. — O tu, Egle, susidėk daiktus. Važiuosi pas savo motiną kelioms dienoms. Pailsėsi.
Ji sustingo. Tai buvo ne rūpestis. Ne pagalba. Tai buvo išvarymas — tik apvilktas švelniais žodžiais, tarsi kokiu gražiu popieriumi.
— Tu mane varai lauk?
— Aš tau duodu pertrauką, — jis net neatsisuko. — Ar nori likti čia ir toliau kelti scenas?
Už nugaros tyliai sukikeno Rasa. Janina įsitaisė krėsle šalia Onos lovos taip, lyg būtų užėmusi sostą. Pati Ona gulėjo užmerktomis akimis, tačiau Eglė aiškiai matė: jos lūpų kampučiai vos vos pakilo. Mažas, patenkintas šypsnis.
Ir tą akimirką Eglėje kažkas persijungė.
Ne lūžo. Ne subyrėjo. Priešingai — staiga viskas atsistojo į savo vietas.
— Žinai ką, Tomai, — prabilo ji tyliai, bet taip aiškiai, kad kambaryje, rodos, nutilo net oras. — Aš išeisiu. Tikrai išeisiu. Tik ne kelioms dienoms.
Tomas pagaliau atsigręžė. Jo veide šmėstelėjo sutrikimas.
— Ką tu čia kalbi?
— Sakau, kad išeinu visam laikui. — Žodžiai liejosi patys, lyg juos tartų ne ji, o kažkas, ilgai tylėjęs jos viduje. — Dvidešimt trejus metus gyvenau šiuose namuose su tavimi. Kentejau tavo motiną, kuri manęs nekentė nuo pirmos dienos. Kentejau tavo grįžimus namo, kai net paprasto „ačiū“ nesugebėdavai ištarti. Kentejau tai, kad tau buvau ne žmogus, o patogus baldas. Naudingas. Nemokamas.
— Tu išprotėjai? — Tomas žengė prie jos. — Tau visai protas pasimaišė?
— Ne, — Eglė lėtai papurtė galvą. — Kaip tik atvirkščiai. Pirmą kartą po labai ilgo laiko matau viską be miglos. Man gana būti nematomai. Gana nuolat likti kalčiausiai. Dabar jūs patys slaugykite savo motiną. Juk visi tokie teisingi, tokie rūpestingi. Štai ir parodykite, ką mokate.
— Eglute, susiimk! — pašoko Janina. — Tu esi žmona! Turi pareigų!
— Jis irgi jų turėjo, — Eglė smakru parodė į vyrą. — Mylėti. Gerbti. Saugoti. Kur visa tai dingo?
Tomo veidas išraudo. Pirštai susigniaužė į kumščius.
— Tu dar pasigailėsi, — iškošė jis pro dantis. — Dar šliaužte paršliauš. Kur tu eisi? Juk neturi nieko!
— Iš pradžių važiuosiu pas mamą. Paskui susirasiu darbą. Išsinuomosiu kambarį. — Eglė nuėjo į miegamąjį ir iš spintos ištraukė seną kelioninę rankinę. — O toliau bus matyti.
Ji krovėsi greitai, be ilgo svarstymo. Tik tai, kas būtina: dokumentai, keli megztiniai, apatiniai, smulkmenos, be kurių pradžioje neišsivers. Rankos nedrebėjo. Širdis plakė ramiai, lyg pagaliau būtų radusi teisingą ritmą. Ją apgaubė keista ramybė — tarsi po ilgos ligos staiga būtų atslūgęs karštis, ir plaučiai pirmą kartą prisipildytų oro iki dugno.
Tomas stovėjo miegamojo tarpduryje. Žiūrėjo į ją ir tylėjo. Jo akyse trumpam šmėstelėjo kažkas panašaus į pasimetimą — matyt, tokios pabaigos jis nebuvo numatęs.
— Tu rimtai? — paklausė jau gerokai tyliau.
Eglė užsegė rankinę. Tada atsisuko ir ilgai į jį žiūrėjo. Bandė tame veide surasti jauną vaikiną iš turgaus, kadaise pažadėjusį ją saugoti. Nerado. Priešais stovėjo svetimas vyras — pavargęs, piktas, užgesusiomis akimis.
— Rimčiau nebūna, — atsakė ji.
Ji praėjo pro jį. Pro Janinos triumfuojantį žvilgsnį. Pro Rasos pašaipiai ištemptas lūpas. Sustojusi prie anytos lovos, pažvelgė į ją. Ona pramerkė akis.
— Likite sveika, — tarė Eglė. — Pasveikite.
Seno moters žvilgsnyje akimirką blykstelėjo baimė. Lyg tik dabar ji iki galo suprastų, ką pati padarė.
Eglė išėjo iš buto ir uždarė duris. Laiptinėje tvyrojo šaltis: kažkur neužsidarė langas, todėl skersvėjis laisvai lakstė tarp aukštų. Ji geriau apsisiautė paltą, tvirčiau suėmė rankinės rankeną ir pradėjo leistis žemyn.
Lauke tebebuvo žiema. Po batais girgždėjo sniegas, šaltis kandžiojo skruostus, o kvėpavimas virto balkšvais debesėliais. Vis dėlto Eglei nebuvo šalta. Viduje kilo nepažįstamas, lengvas jausmas. Gal tai buvo palengvėjimas. O gal — laisvė.
Ji ėjo apsnigtu kiemu, ir su kiekvienu žingsniu praeitis liko vis toliau. Ten, už nugaros, tame bute, su tais žmonėmis.
Priekyje jos laukė nežinomybė. Bauginanti, neaiški, bet kažkodėl teisinga.
Eglė nusišypsojo. Pirmą kartą per daugelį mėnesių.
Ir nuėjo tolyn — į baltą žiemos tolį, ten, kur turėjo prasidėti naujas gyvenimas.