— Štai tokio nusiteikimo ir reikia, — pritarė Eglė. — Pasimatysime rytoj.
Teismo salė pasirodė kur kas mažesnė, nei Ona buvo įsivaizdavusi. Ji labiau priminė paprastą kabinetą: mediniai suolai, teisėjos stalas, valstybės herbas ant sienos. Ona nervingai maigė rankinės dirželį ir stengėsi nežiūrėti į Joną, kuris sėdėjo priešais visiškai ramus, lyg jau būtų laimėjęs.
— Nesijaudinkite, — tyliai tarstelėjo Eglė. — Viskas kontroliuojama.
— O jeigu jis ką nors sugalvos? Jūs juk jo nepažįstate…
— Tokius matau kone kasdien, — vos šyptelėjo advokatė. — Pažiūrėkite, jis atsivedė Tomą Petrauską. Turtingų klientų numylėtinį. Bet net ir jis prieš faktus bejėgis.
Į salę įėjo teisėja — vidutinio amžiaus moteris pavargusiu veidu. Ji atsisėdo, greitai pervertė dokumentus ir dalykišku tonu prabilo:
— Pradedame nagrinėti Kazlauskų sutuoktinių turto padalijimo bylą. Ieškovo pusė?
Pakilo Jono advokatas.
— Mano atstovaujamasis Jonas Kazlauskas prašo atmesti atsakovės reikalavimus kaip nepagrįstus. Visas ginčo turtas įgytas už jo asmenines lėšas ir registruotas jo vardu.
Onos pirštai susigniaužė į kumštį. Koks įžūlumas. Prieš akis iškilo metai, kai ji taupė kiekvieną eurą, kad tik būtų pastatytas namas. Prisiminė papildomas paskaitas kolegijoje, privačias pamokas, nuovargį vakarais — visa tai, kaip tada sakė Jonas, buvo „investicija į bendrą ateitį“.
— Atsakovės pozicija? — paklausė teisėja.
Eglė atsistojo ramiai, be jokio skubėjimo.
— Ona Kazlauskienė su ieškovo reikalavimais nesutinka. Turtas buvo sukauptas santuokos metu. Mano klientė prie jo kūrimo prisidėjo ne tik savo darbu, bet ir asmeninėmis lėšomis. Tai galime pagrįsti dokumentais ir liudytojų parodymais.
Jonas paniekinamai prunkštelėjo ir kažką sušnibždėjo savo advokatui. Šis linktelėjo, bet veidas jau nebebuvo toks užtikrintas.
— Kokius įrodymus pateikiate? — pasidomėjo teisėja.
Eglė atsegė segtuvą.
— Pirmiausia — Jono Kazlausko pasirašyti rašteliai, patvirtinantys, kad jis iš žmonos gavo pinigų namo statyboms. Taip pat sąskaitos, rodančios, jog statybinės medžiagos buvo apmokamos iš Onos Kazlauskienės kortelės. Pridedami banko išrašai, kuriuose matyti didesni grynųjų pinigų išėmimai statybų laikotarpiu. Be to, turime liudytojus.
— Nesąmonė! — pašoko Jonas. — Kokie dar rašteliai? Tai buvo seniai, aš nieko neprisimenu!
— Tvarka salėje, — griežtai nutraukė teisėja. — Kalbėsite tada, kai jūsų bus klausiama.
Eglė perdavė dokumentus. Teisėja juos peržiūrinėjo atidžiai, kartais užsirašydama kelias pastabas.
— Kviečiamas liudytojas Mantas Kazlauskas.
Į salę įžengęs Mantas atrodė įsitempęs, tačiau stengėsi laikytis tvirtai.
— Mantai, ar galite patvirtinti, kad jūsų motina skyrė pinigų namo statybai?
— Taip, — jis linktelėjo. — Buvau dar mažas, bet prisimenu, kaip mama veždavo pinigus į statybas. Sakydavo: „Čia mano atlyginimas, bus medžiagoms.“
— Melas! — vėl šoko Jonas. — Jis tik gina savo motiną!
— Kazlauskai, dar viena pastaba, ir būsite išvestas iš salės, — šaltai pasakė teisėja.
Po Manto buvo apklausti ir kiti liudytojai. Kaimynė Ieva papasakojo, kad Ona buvo paėmusi paskolą pirmajam namo įnašui. Bendradarbė iš kolegijos prisiminė, kaip Ona po darbo vesdavo papildomas pamokas, nes, kaip pati juokaudavo, „reikia užsidirbti vonios plytelėms“.
Su kiekvienu liudijimu Jono veidas vis labiau niaukėsi. Jo advokatas skubiai vartė popierius, ieškodamas, kuo galėtų atsikirsti.
— Taip pat prašau prijungti dar vieną dokumentą, — prabilo Eglė ir ištraukė pageltusį lapą. — Tai Onos Kazlauskienės įgaliojimas vyrui tvarkyti įmonės reikalus. O kartu — banko išrašas, patvirtinantis, kad pradinė verslo įmoka buvo pervesta iš jos taupomosios sąskaitos.
Salėje akimirkai stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip teisėja verčia lapą. Jonas išbalo.
— Iš kur jūs tai gavote? — pro sukąstus dantis iškošė jis.
— Iš banko archyvo, — ramiai atsakė Eglė. — Duomenys ten saugomi ilgai.
Teismas paskelbė pertrauką pasitarimui. Ona liko sėdėti nejudėdama, tarsi bijodama pajudėti ir išsklaidyti tai, kas ką tik įvyko. Jai vis dar buvo sunku patikėti, kad viskas krypsta jos naudai.
— Mes laimėsime? — vos girdimai paklausė ji.
Eglė palinko arčiau ir mirktelėjo.
— Mes jau laimėjome. Teisėja neturi kito kelio. Įstatymas mūsų pusėje.