Po maždaug pusvalandžio teisėja sugrįžo į salę. Visi nuščiuvo. Ji atsivertė bylą ir lygiu, oficialiu balsu perskaitė sprendimą:
— Teismas pripažįsta Onos Kazlauskienės teisę į pusę santuokoje įgyto turto: gyvenamąjį namą, banko sąskaitose esančias lėšas ir verslo dalį…
Jonas pašoko iš vietos taip staigiai, kad kėdė girgždėdama atsitraukė atgal.
— Tai nesąmonė! Aš skųsiu šį sprendimą!
— Turite tokią teisę, — ramiai linktelėjo teisėja. — Tačiau sprendimas įsigalioja nustatyta tvarka.
Praėjo šeši mėnesiai.
Ona sėdėjo savo namo dalies virtuvėje ir minkė tešlą tortui. Po turto padalijimo namas buvo oficialiai įregistruotas kaip du atskiri būstai, kiekvienas su savo įėjimu. Iš pradžių toks gyvenimas atrodė keistas, net nejaukus, bet pamažu ji priprato. Juolab Jonas čia beveik nesirodydavo — jis gyveno pas Gabiją.
Ant stalo suvibravo telefonas. Naujas užsakymas iš netoliese esančios kavinės. Dar vienas tortas rytojui. Ona šyptelėjo. Kas galėjo pagalvoti, kad paprastas kepimas kada nors virs mažu, bet tikru jos verslu?
Durų skambutis nutraukė mintis. Atidariusi duris ji pamatė Mantą, stovintį su didžiule gėlių puokšte.
— Su gimtadieniu, mama!
— Mantukai! — Ona apkabino sūnų taip stipriai, lyg būtų nemačiusi jo mėnesį. — Ačiū, brangusis.
— Kaip laikaisi? — jis pažvelgė į jos miltuotas rankas. — Matau, vėl kepykla veikia visu pajėgumu?
— Užsakymų tiek, kad vos spėju suktis. Net nepatikėsi — artimiausios dvi savaitės jau pilnai užpildytos.
— Šaunuolė tu, mama, — Mantas atsisėdo prie stalo. — O tėvas? Nebelenda?
Ona ėmė maišyti kremą dubenyje.
— Praėjusią savaitę buvo užėjęs. Sakė, kad susipyko su Gabija.
— Ir ką?
— Įsivaizduoji, norėjo grįžti pas mane, — ji tyliai prunkštelėjo. — Pradėjo kalbėti: „Ona, kam mes išsiskyrėme kaip kokie kvailiai? Gal pradėkime iš naujo.“
— O tu?
— Pasakiau jam: „Jonai, pavėlavai. Aš pagaliau radau save.“
Mantas patenkintas nusijuokė ir slapčia nugnybo gabalėlį tešlos.
— Mama, aš tavimi didžiuojuosi. Rimtai. Niekada nemaniau, kad tu taip atsitiesi.
— Aš ir pati nežinojau, kad galiu, — Ona pažvelgė pro langą. — Kartais nutinka kažkas baisaus, ir tik vėliau supranti, kad tai buvo posūkis į geresnį gyvenimą.
Vakare susirinko svečiai: kolegės iš kolegijos, naujos pažįstamos iš kepinių klubo, kaimynė Ieva. Ona padengė stalą atnaujintoje svetainėje. Po skyrybų ji perkeitė visą būstą: vietoje tamsių tapetų atsirado šviesūs, vietoje sunkių senų baldų — lengvesni, jaukesni. Jonas visada mėgo masyvias spintas ir storas užuolaidas. O jai norėjosi oro, šviesos ir erdvės.
— Už mūsų sukaktuvininkę! — pakėlė taurę Ieva. — Už tikrą mūsų didvyrę!
— Na jau, kokia aš didvyrė… — Ona paraudo.
— Dar ir kokia! — tuoj pat įsiterpė Lina iš kolegijos. — Tiek moterų kenčia, bijo ką nors keisti. O tu išdrįsai.
Kai svečiai išsiskirstė, Ona atsisėdo ant sofos su puodeliu arbatos. Namuose pagaliau įsivyravo tyla. Tačiau netrukus vėl suskambo durų skambutis.
Už durų stovėjo Jonas. Rankose laikė saldainių dėžutę.
— Su gimtadieniu, — burbtelėjo jis.
— Ačiū, — Ona nepasitraukė nuo slenksčio ir nepakvietė jo vidun.
— Gal galėtume pasikalbėti?
— Apie ką?
— Man tavęs trūksta, Ona.
Ji atidžiai į jį įsižiūrėjo. Jonas buvo sulysęs, pasenęs, tarsi per tuos kelis mėnesius iš jo būtų ištekėjusi dalis gyvybės. Tik akys liko tos pačios — gudrios, skaičiuojančios, vis dar ieškančios naudos.
— O Gabija?
— Mes išsiskyrėme. Ji… ne tokia.
— O aš, vadinasi, tokia? — Ona ramiai nusišypsojo. — Jonai, per vėlu. Aš jau turiu savo gyvenimą.
— Kokį dar gyvenimą? Kepi tortus? — jis paniekinamai susiraukė.
— Kepu ir tortus. Turiu naujų draugų. Lankau chorą. Ir apskritai… man gera.
— Be manęs?
— Įsivaizduok, — jos balsas buvo tylus, bet tvirtas. — Trisdešimt dvejus metus gyvenau dėl tavęs. Dabar noriu pagyventi dėl savęs.
Jonas nieko nebeatsakė. Tiesiog ištiesė jai saldainių dėžutę, apsisuko ir nuėjo.
Ona uždarė duris, atsirėmė į jas nugara ir giliai įkvėpė.
— Pavyko, — sušnabždėjo ji. — Iš tikrųjų pavyko.
Ryte ją pažadino telefono skambutis. Dar vienas užsakymas — vestuvinis tortas trisdešimčiai žmonių.
— Ar spėtumėte iki šeštadienio? — paklausė jaunas merginos balsas.
— Spėsiu, — užtikrintai atsakė Ona. — Nuo šiol aš galiu viską.
Ji pravėrė langą. Pavasario saulė užliejo kambarį šilta šviesa. Prieš akis laukė tiek planų: konditerijos kursai, kelionė prie jūros su draugėmis, o netrukus — ir pažintis su anūku, kurio laukė Mantas.
— Kas būtų pagalvojęs, — šypsodamasi pažvelgė į dangų Ona, — kad tikras gyvenimas prasideda sulaukus penkiasdešimt penkerių.