dar nesuprasdamas, ar jam pykti, ar verčiau viską nuryti tyla.
— Galėjai bent truputį… — pradėjo jis, tačiau Eglė neleido jam baigti.
— Jonai, — ramiai ištarė ji. — Noriu tau kai ką pasakyti. Be riksmų ir be priekaištų. Aš neprieštarauju Rasos vestuvėms. Ir nesu prieš pagalbą. Bet tai, ką jūs su Rasa sugalvojote, nebuvo paprastas prašymas padėti. Tai buvo visai kas kita.
Jis nieko neatsakė. Tik apsisuko, nuėjo į virtuvę ir ten ėmė garsiai barškinti virdulį, lyg triukšmas galėtų užglaistyti tai, kas jau buvo pasakyta.
Eglė grįžo į svetainę ir atsivertė nešiojamąjį kompiuterį. Nuomos sutartis vis dar laukė jos sprendimo. Butas Upės gatvėje. Ketvirtas aukštas. Langai į parką.
Ji žvelgė į ekraną, bet mintys vis grįžo prie Mariaus žvilgsnio tarpduryje. Prie to paskutinio, šalto, įdėmaus žvilgsnio. Jame buvo kažkas ne taip. Ne paprastas pyktis. Ne įžeistas išdidumas. Kažkas gerokai šaltesnio.
Tas žmogus kažką žino, pagalvojo ji. Arba jau kažką rezga.
Pirštas sustingo virš jutiklinio laukelio.
Ir vėl nenuspaudė.
Dabar jai ramybės nedavė visai kitas klausimas: kodėl Marius per visą tą laiką tylėjo? Akivaizdžiai protingas, pastabus, ne iš tų, kurie bijotų pasakyti žodį, bet jis tik stebėjo. Klausėsi. Dėjosi į galvą kiekvieną smulkmeną.
Kam jam to reikėjo?
Atsakymas atėjo po kelių dienų. Ir visai ne iš ten, iš kur Eglė būtų jo laukusi.
Praėjus trims dienoms po Rasos apsilankymo, Eglė gavo žinutę iš nepažįstamos moters. Ji buvo trumpa, be jokių įžangų: „Ar jūs esate Jono Kazlausko žmona? Man būtina su jumis pasikalbėti. Tai svarbu.“
Eglė ilgai žiūrėjo į ekraną. Galiausiai parašė: „Klausau.“
Jos susitiko nedidelėje kavinėje Maironio gatvėje. Mediniai staliukai, šiltas apšvietimas, ore tvyrantis kardamono kvapas. Moteris prisistatė Rūta. Trisdešimt dvejų, kalbėjo tyliai, o rankas ant stalo laikė taip tvarkingai, lyg sėdėtų per egzaminą. Ji dirbo buhaltere toje pačioje įmonėje, kurioje Marius oficialiai ėjo komercijos direktoriaus pareigas. Ir ji turėjo ką papasakoti.
Pasirodo, Marius ieškojo ne tik vietos vestuvėms. Jam reikėjo žmonių, per kuriuos būtų galima prasukti kelis fiktyvius sandorius. Popieriuose viskas atrodytų nekaltai: apmokėjimas už maitinimą, įrangos nuomą, šventės organizavimo paslaugas. Pinigai pirmiausia nukeliautų į brolio įmonę, o iš ten — dar toliau. Schema nebuvo sudėtinga. Būtent todėl beveik nepastebima. Reikėjo tik patiklių giminaičių, turinčių santaupų ir nekilnojamojo turto.
Rūta kalbėjo santūriai, be teatrališkumo. Retkarčiais žvilgtelėdavo į telefoną, tikrindama detales. Eglė klausėsi ir gurkšnojo kavą. Keista, tačiau viduje nekilo nei panika, nei didelė nuostaba. Buvo tik tas sunkiai nusakomas jausmas, kai ilgą laiką jauti, kad kažkas negerai, o paskui pagaliau gauni įrodymą.
— Kodėl jūs man tai sakote? — paklausė Eglė.
Rūta kurį laiką patylėjo.
— Todėl, kad prieš metus jis tą patį padarė mano seseriai. Ji prarado du šimtus tūkstančių ir pusę metų negalėjo išeiti iš namų.
Namo Eglė grįžo jau vakare. Jonas sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių. Atrodė įprastai: atsipalaidavęs, savas, tarsi nieko nebūtų nutikę. Ji nusiavė batus, pakabino striukę, perėjo per koridorių į svetainę ir atsisėdo į fotelį priešais jį.
— Jonai, ar tu žinojai apie Mariaus schemą?
Atsakymo jis nepateikė iškart. Pirmiausia sumažino televizoriaus garsą. Tik tada pakėlė akis į ją. Ir tame žvilgsnyje Eglė perskaitė viską. Ne kaltę. Ne baimę. Greičiau nuovargį ir susierzinimą, tarsi jį būtų užklupę darant kokią menką, nevertą dėmesio kvailystę.
— Egle, tu vėl prisigalvoji.
— Ne, — tyliai, bet tvirtai tarė ji. — Aš susitikau su žmogumi, kuris žino smulkmenas. Dokumentus, sumas, visą schemą. Tai ne mano fantazijos.
Jonas atsistojo ir kelis kartus perėjo per kambarį.
— Marius normalus vyras. Rasa jį myli. Tu niekada nepriėmei mano šeimos…
— Jonai, — ji ištarė jo vardą taip ramiai, kad jis nutilo. — Aš nesiginčysiu. Tiesiog pasakysiu tiesiai: aš teikiu skyrybų prašymą.
Televizorius kampe vis dar kažką burbėjo. Už lango pyptelėjo automobilis. Gyvenimas tekėjo toliau, visiškai abejingas tam, kas ką tik įvyko šioje svetainėje.
Jonas ilgai nieko nesakė. Paskui paklausė:
— Dėl vestuvių?
— Ne, — atsakė Eglė. — Vestuvės buvo tik paskutinis dalykas, kurį man reikėjo pamatyti.
Skyrybos užtruko keturis mėnesius. Be rėkimo, be viešų scenų, be triukšmo — tiesiog ilgai. Advokatas, dokumentai, turto dalybos, parašai. Jonas kelis kartus bandė kalbėtis, aiškinti, taisyti padėtį, pradėti viską iš naujo, bet kiekvieną sykį atsitrenkdavo į ramią, nepramušamą sieną, kurią Eglė savyje pastatė dar tą dieną kavinėje Maironio gatvėje.
Rasa vis dėlto ištekėjo už Mariaus. Kukliai, siaurame rate, be prabangios puotos ir be svetimų pinigų. Ar jų planas subyrėjo, ar Marius nusprendė nerizikuoti, Eglė taip ir nesužinojo. Žinia ją pasiekė atsitiktinai, per bendrą pažįstamą, ir beveik nieko nesukėlė. Tik lengvą, beveik kūnišką palengvėjimą.
Butą Upės gatvėje ji išsinuomojo birželį.
Persikraustymas tilpo į vieną dieną. Daiktų, pasirodo, buvo netikėtai nedaug. O gal ji tiesiog pasiėmė tik tai, kas iš tiesų priklausė jai. Kelios dėžės, du lagaminai, mėgstamas pledas, kurį jie su Jonu kadaise nusipirko turguje Plungėje. Pledą ji pasiėmė. Prisiminimo apie turgų — ne. Jis liko kažkur ten, sename bute, kartu su sofa ir septyneriais metais.
Naujasis butas ją pasitiko tyla ir šviežių dažų kvapu. Ketvirtas aukštas, aukštos lubos, vaizdas į parką — viskas buvo kaip tik taip, kaip ji buvo įsivaizdavusi.