Eglė sustūmė dėžes palei sieną, pravėrė langą ir kurį laiką tiesiog stovėjo, žvelgdama žemyn. Takeliu ėjo žmonės su šunimis, vaikai mynė dviračius, o visa ta paprasta, niekuo nepasipuošusi kasdienybė tekėjo taip ramiai, lyg būtų buvusi surengta specialiai jai.
Pirmiausia ji išpakavo kavos aparatą. Iš visų daiktų būtent jis pirmas atsidūrė ant virtuvės stalviršio. Eglė išsivirė kavos, įsitaisė ant palangės, apsisupo pledu.
Aplink buvo tylu. Jauku. Net keistai gera.
Eglė dirbo nedidelėje leidykloje redaktore. Savo darbą ji mėgo seniai ir nuoširdžiai, tik pastaraisiais metais vis nustumdavo jį į šalį, tarsi nedrįsdama sau leisti užimti per daug vietos. Dabar tos vietos staiga atsirado daugiau, ir ji pati nustebo, kaip greitai ją ėmė pildyti dalykai, kurie priklausė tik jai.
Ji grįžo prie projekto, kurį buvo atidėliojusi dvejus metus, — jauno autoriaus iš Kauno rankraščio redagavimo. Tekstas buvo gyvas, neramus, kai kur dar neapgludintas, bet jame pulsavo kažkas tikra. Vakarais Eglė sėdėdavo prie jo su puodeliu kavos ir atviru langu, ir pirmą kartą po ilgo laiko nebežiūrėdavo į laikrodį.
Rugpjūtį jos su kolege Asta išvažiavo savaitgaliui į Biržus. Be jokios ypatingos priežasties — penktadienio vakarą sėdo į automobilį ir išriedėjo. Baltos bažnyčios, medinės tvoros, turguje kvepiančios uogos, juokingas viešbučio katinas, miegantis ant svetimų lagaminų. Ten Eglė juokėsi taip lengvai, kaip, rodos, nebuvo juokusis jau kelerius metus.
— Tu pasikeitei, — per vakarienę tarė Asta, žiūrėdama į ją su švelnia nuostaba.
— Kaip?
— Net nežinau. Lyg būtum labiau savimi, — gūžtelėjo pečiais Asta. — Anksčiau visada atrodei truputį… susitelkusi. Tarsi nuolat budėtum.
Eglė apie tai susimąstė. Tikriausiai taip ir buvo. Kai ilgai gyveni laukdama kito svetimos šeimos išsišokimo, kūnas ir mintys pripranta būti pasiruošę. Tai įauga nepastebimai. O išsikrausto — labai pamažu.
Rudenį ji netikėtai sutiko Joną prekybos centre, prie kasos. Jis atrodė visai neblogai, tik buvo kiek sulysęs. Rankose laikė makaronų pakelį ir pomidorų pastos indelį. Jie pasisveikino. Kelias minutes pakalbėjo apie nieką — apie orą, apie tai, kad šioje parduotuvėje būna gera žuvis. Išsiskyrė mandagiai, be kartėlio.
Eidama prie automobilio Eglė pagalvojo: štai ir viskas. Septyneri metai, skyrybos, atsitiktinis susitikimas prie kasos, trijų minučių pokalbis. Nebuvo nei skausmo, nei pykčio. Tik tylus atsisveikinimas su žmogumi, kurį ji kadaise mylėjo, bet kuris pasiliko gyventi kitame laike.
Namuose ji užkaitė vandenį, iš šaldytuvo išsiėmė daržovių, įjungė muziką. Už lango temo, žibintai vienas po kito užsidegdavo, o butas pildėsi minkšta šilta šviesa.
Eglė pjaustė papriką, pamaišydavo puodą, retkarčiais pažvelgdavo pro langą. Galvojo apie rankraštį, apie kelionę į Biržus, apie tai, kad kitą savaitę pagaliau užsirašys į keramikos užsiėmimus. Seniai norėjo, tik vis nukeldavo vėlesniam laikui.
Daugiau ji nebekėlė.
Gyvenimas, pasirodo, buvo čia pat. Reikėjo tik pagaliau atidaryti duris.
Nuomos sutartį ji vis dėlto pratęsė — iškart metams. Be svarstymų, vienu piršto judesiu. Taip, kaip, matyt, ir turėjo būti nuo pat pradžių.
Rūta — ta pati moteris iš kavinės Laisvės alėjoje — netikėtai tapo artima. Iš pradžių jos susirašinėjo retai, paskui vis dažniau, o vieną dieną tiesiog nuėjo kartu į šiuolaikinės keramikos parodą ir prakalbėjo ten tris valandas, beveik pamiršusios apžiūrėti eksponatus. Keista, kokiais keliais kartais gyvenimas suveda žmones: per svetimą niekšybę, per skausmą, kurį kiekviena išgyveno atskirai, ir staiga — šalia atsiranda savas žmogus.
Marius, kaip vėliau paaiškėjo, vis dėlto pateko į tyrėjų akiratį. Ne dėl istorijos su Rasa — ten pėdsakai buvo pernelyg kruopščiai paslėpti. Dėl kitos, senesnės bylos. Eglė apie tai sužinojo iš Rūtos lapkritį, prie arbatos puodelio, ir nepajuto jokio triumfo. Tik ramų: na ir gerai.
Rasa paskambino vieną kartą. Dešimt sekundžių tylėjo, o tada ištarė:
— Tu buvai teisi.
Daugiau nieko nepasakė. Eglė atsakė trumpai, be perteklinių žodžių:
— Žinau. Saugok save.
Ji padėjo ragelį ir dar ilgai sėdėjo žiūrėdama pro langą.
Nebuvo noro galutinai pribaigti. Nebuvo ir reikalo.
Gruodis atėjo tyliai — su šaltu oru, ankstyvomis sutemomis ir mandarinų kvapu kiekvienoje parduotuvėje. Eglė pati papuošė butą, neskubėdama: girlianda ant lango, eglės šakelė vazoje, mėgstamas puodelis su elniais, kurį saugojo dar nuo studijų laikų.
Naujuosius metus ji sutiko su Asta ir Rūta — trise, su geru vynu, juokingais tostais ir balkonu, iš kurio buvo matyti virš miesto sprogstantys svetimi fejerverkai.
Kai laikrodis išmušė vidurnaktį, Eglė stovėjo prie lango ir žiūrėjo į šviesas. Ji galvojo, kad prieš metus tuo pačiu metu sėdėjo ant sofos gyvenime, kuris dabar atrodė beveik svetimas, ir net nežinojo, jog gali gyventi taip: lengvai, be baimės, pati.
Dabar ji tai žinojo.
Eglė pakėlė taurę. Už lango pažiro dar vienas fejerverkas — ryškus, trumpas, gražus.
Štai ir viskas, pagalvojo ji. Štai ir pradžia.