— Ir štai rezultatas — jis sėdi prie mano stalo ir net nesugeba išlementi nė vieno žodžio savo paties naudai. Man to gana. Išgerkite arbatą ir parsiveskite namo savo „maitintoją“. Jam vis tiek prireiks pagalbos kraunantis lagaminą.
Žodis „lagaminas“ nukrito ant stalo tarsi rūgšties lašas, akimirksniu pragraužiantis ploną šeimyninių iliuzijų sluoksnį. Tomas, iki tol atrodęs tik kaip išblyškęs šešėlis, prikibęs prie motinos šono, staiga išsitiesė. Jis pakilo lėtai, su kažkokiu teatrališku, iš anksto surepetuotu judesiu. Pastūmė į šalį nepaliestą pyragą, lyg tuo gestu atsiribotų nuo visko, kas žemiška ir buitiška, ir įsmeigė akis į Eglę. Ne kaip vyras į žmoną. Greičiau kaip pranašas į paklydusią, ribotą minią.
— Tu manęs niekada nesupratai, — prabilo jis tyliai, bet balsas buvo sodrus, virpantis nuo patoso. — Visą laiką stengeisi įgrūsti mane į savo mažą schemą. Darbas, atlyginimas, atostogos. Primityvus biologinio egzistavimo ratas. Tu matai tik paviršių, Egle, tik pakuotę. O aš kalbu apie esmę. Apie pačią prasmės šerdį.
Janina tuoj pat sugriebė šią mintį kaip vėliavą. Ji pasididžiuodama pažvelgė į sūnų, o paskui pergalingai dėbtelėjo į Eglę.
— Girdi? Ar girdi, kaip jis kalba? Bent vieną žodį supratai iš to, ką jis pasakė? Jam ankšta tavo mažame pasaulėlyje, ankšta!
Tačiau Tomas rankos mostu nutildė motiną. Šis pasirodymas priklausė jam.
— Aš ne šiaip „išėjau iš darbo“, kaip tu taip grubiai ir supaprastintai sakai, — jis žengė į priekį, lyg skaitytų paskaitą auditorijai. — Aš pasitraukiau iš sistemos, kuri sumala žmogaus individualumą ir paverčia jį funkcija, sraigteliu mechanizme. Aš ne „darbo“ ieškau. Aš ieškau pašaukimo. O tai, brangioji, yra visiškai kitas dalykas. Tam reikia laiko, susitelkimo, vidinės tylos. Tai darbas su savimi, dvasinis darbas, gerokai sunkesnis nei stumdyti popierius biure nuo devynių iki šešių.
Jis kalbėjo mėgaudamasis savo paties balsu, gražiai skambančiais, bet tuščiais sakiniais. Save piešė kaip nesuprastą minties milžiną, kuriam tenka aiškinti visatos dėsnius laukiniui, ką tik išmokusiam įskelti ugnį.
— Ir ką tau pavyko pasiekti per tas dvi savaites dvasinio darbo, Tomai? — lediniu ramumu paklausė Eglė. Tas ramumas jį žeidė daug labiau nei bet koks riksmas. — Gulėdamas ant sofos atradai naują termodinamikos dėsnį? O gal žiūrėdamas serialus pasiekei nušvitimą?
— Matai?! Matai?! — jis iškėlė pirštą į lubas. — Štai tokia tu ir esi! Dvasinį kapitalą bandai matuoti materialiais vienetais! Tu negali suvokti, kas yra perdegimas, kai išsenka ne kūnas, o siela! Tai įmonei atidaviau geriausius savo metus, visą energiją, o mainais gavau tuštumą! Užuot padėjusi man atsistatyti, tu nori vėl įstumti mane į tą pačią vergiją! Ir dėl ko? Dėl naujo telefono? Dėl atostogų prie jūros, kur tokios kaip tu tik fotografuoja lėkštes su maistu?
— Būtent! — įsiplieskė Janina, visa motiniška rūstybe puldama į kovą. — Jis aukšto skrydžio žmogus, mano sūnus! Tau reikia ne erelio, o darbinio arklio, kuris temptų tavo vežimą!
Eglė klausėsi šio tobulai suderinto dueto — savęs pateisinimo ir infantilaus išsisukinėjimo himno — ir jautė, kaip kažkas tamsaus, šalto ir pavojingo ima kilti jos viduje. Ji pažvelgė į keturiasdešimtmetį vyrą, kurio akys degė tarsi pranašo, tada į jo motiną, su pamaldžiu susižavėjimu kabančią ant kiekvieno sūnaus žodžio, ir vaizdas pagaliau susidėliojo iki galo.
Tai nebuvo paprastas ginčas. Net ne šeimyninis barnis.
Tai buvo susidūrimas su ištisu pasauliu, pastatytu ant melo, savanaudiškumo ir liguisto negebėjimo prisiimti atsakomybės. O ji daugiau neketino vaidinti pagal jų taisykles. Eglė atsistojo visu ūgiu, ir jos ramybė trūko kaip pertempta styga.
— Janina, iš kur jūs apskritai ištraukėte, kad aš privalau išlaikyti jūsų sūnų? Jis mano vyras. Jis vyras, vadinasi, jis turi rūpintis manimi, o ne atvirkščiai! Todėl su visu savo „gynimu“ galite tuoj pat nešdintis iš čia!
Šie žodžiai, mesti anytai tiesiai į veidą be jokio švelninimo, su pliku, karštu įniršiu, susprogdino virtuvės tylą. Kelias sekundes erdvėje tvyrojo visiška tuštuma, lyg net saulės šviesoje plevenančios dulkelės būtų akimirkai sustingusios.