Tomas stovėjo prasižiojęs. Jo ką tik demonstruota pranašiška laikysena subliuško per vieną mirksnį, o vietoj jos liko tik sutrikusio paauglio poza — juokinga, bejėgė, apnuoginta. Janinos veidas išraudo iki tamsaus raudonio, ji trūkčiojančiai gaudė orą, lyg būtų užspringusi savais žodžiais. Ji jau kilstelėjo smakrą, jau rengėsi ką nors išrėkti, tačiau Eglė neleido jai net pradėti.
Ji daugiau nebesiginčijo. Nebeaiškino. Nebandė įrodyti to, kas ir taip buvo akivaizdu. Joje kažkas galutinai nutrūko — tarsi būtų perdegęs paskutinis saugiklis, iki tol laikęs kantrybę, mandagumą ir naivią viltį vienoje vietoje. Nepratarusi nė žodžio, ji apsisuko ir išėjo iš virtuvės.
Jos žingsniai skambėjo aiškiai ir lygiai. Be skubos. Be isterijos. Be teatrališko blaškymosi. Tomas su Janina susižvalgė. Jų akyse pirmą kartą pasirodė ne pasipiktinimas, o nerimas, sumišęs su bloga nuojauta.
Po minutės Eglė grįžo.
Ant rankos ji tempė didelį tamsiai mėlyną lagaminą su ratukais — tą patį, su kuriuo kadaise jie buvo išvykę į povestuvinę kelionę. Be jokio komentaro ji pastatė jį prie durų. Lagaminas dusliai dunkstelėjo ant grindų, atsidurdamas tiesiai tarp stalo ir sustingusios motinos su sūnumi.
Tada, net nepažvelgusi į juos, Eglė spragtelėjo užraktais ir plačiai atvertė dangtį. Tuščias lagamino vidus atsivėrė kaip juoda duobė — nebylus, bet visiškai aiškus ženklas, kurio neįmanoma buvo suprasti klaidingai.
— Egle… ką tu darai? — pagaliau išspaudė Tomas, tarsi tik dabar būtų atgavęs balsą.
Ji jo negirdėjo. Arba nenorėjo girdėti.
Eglė priėjo prie aukštos spintos prie sienos, kur kabėjo jo viršutiniai drabužiai. Pirmas į lagaminą nuskriejo brangus kašmyro paltas — tas pats, kurį ji jam buvo nupirkusi per paskutinį gimtadienį.
— Šitas pravers ieškant savęs žiaurioje tikrovėje, — tarė ji lygiu, šaltu, metališku balsu, net nepažiūrėjusi į drabužį. — Aukštoms mintims lengviau susikaupti, kai tuo pat metu nešali iš bado ir šalčio.
Paskui ji ištraukė komodos stalčių ir išėmė visą krūvą ką tik išlygintų marškinių. Vieni po kitų jie krito į lagaminą — susiglamžę, be jokio švelnumo, numesti taip, lyg jau nebebūtų turėję jokios vertės.
— O šitie — pokalbiams dėl darbo. Genijaus, mesijo ar dvasinio vedlio pareigoms. Tiesa, į tokias pozicijas turbūt aprangos kodo niekas nereikalauja, bet tegul būna. Dėl solidumo.
Tomas žiūrėjo į ją išsigandęs. Tai nebuvo paprastas daiktų krovimas.
Tai buvo vieša egzekucija.
Jo įvaizdžio, jo susikurtos legendos, jo didingo vaidmens nuoseklus ardymas gabalas po gabalo. Kiekvieną daiktą, kiekvieną smulkmeną, kadaise priklausiusią jų bendram gyvenimui, Eglė atplėšė nuo ankstesnės prasmės. Ji paliko tik vieną funkciją — praktinę.
— Užteks! Egle, tuoj pat liaukis! — Tomas puolė prie jos ir pamėgino sugriebti už rankos.
Ji staigiai ištraukė ranką, lyg prie jos būtų prisilietęs kažkas nešvaraus.
Tada Eglė pasisuko prie lentynos, kur rikiavosi Tomo knygos: apie saviugdą, filosofiją, gyvenimo pašaukimo paieškas, vidinį augimą ir prasmingą egzistenciją. Vienu plačiu judesiu ji susižėrė jas į glėbį ir metė ant marškinių.
— O čia — dvasinis maistas. Kelionėje labai pravers. Jo, matyt, reikės kur kas daugiau negu paprasto. Nes fiziniu, kaip ką tik išsiaiškinome, privalo pasirūpinti kažkas kitas.
Janina, pagaliau atsipeikėjusi nuo šoko, puolė prie jos.
— Ar tu visai pamišai?! Čia jo daiktai!
— Buvo jo. Dabar tai jūsų bagažas, — atkirto Eglė net neatsisukdama.
Ji paėmė Tomo nešiojamąjį kompiuterį ir atsargiai įdėjo į atskirą skyrių, tarsi net šioje akimirkoje jos judesiai liktų tikslesni už jų abiejų žodžius.
— Priemonė pašaukimui atrasti. Arba serialams žiūrėti. Čia jau priklauso nuo nušvitimo lygio.
Paskutiniai į lagaminą nugarmėjo jo batai. Jie dunkstelėjo sunkiai, dusliai, tarytum būtų metami ne batai, o akmenys. Eglė stipriai užvožė dangtį, užsegė užraktus, ištraukė rankeną ir vienu judesiu parideno lagaminą tiesiai prie Janinos kojų. Jis sustojo vos per kelis centimetrus nuo jos.
Eglė išsitiesė. Kurį laiką ji žiūrėjo į juos abu ilgu, sunkiu žvilgsniu. Tame žvilgsnyje nebeliko nei skausmo, nei gailesčio, nei abejonės. Tik šalta, išdegusi tuštuma, kurioje jau nebebuvo vietos jokiems pasiteisinimams.
Galiausiai ji įsmeigė akis tiesiai į anytą.
— Jūs sakėte, kad jūsų sūnus talentingas. Tai ir pasiimkite savo talentą. Aš jau pasisotinau. Grąžinimą gamintojui susitvarkykite pati.
Po šių žodžių Eglė apsisuko ir išėjo iš virtuvės nė karto neatsigręžusi.
O vyras, tas tariamas „genijus“, liko stovėti su motina ir lagaminu, kuris iškilo tarp jų lyg antkapis toje vietoje, kur dar neseniai buvo jų sugriuvęs šeiminis gyvenimas. Butą užliejo tokia gili, kurčia tyla, kurios daugiau niekada nebeperplėš jokie jų bendros kasdienybės garsai.