— Ir jūs man štai taip atsidėkojate!
Eglė pavargusiai iškvėpė. Ginčytis nebebuvo nei jėgų, nei prasmės.
— Prašau, važiuokite namo. Pailsėkite.
— Namo? — Janina pašoko nuo kėdės taip staigiai, lyg būtų pamiršusi visus savo negalavimus. — O kur tie mano namai? Pas sūnų, kurį pametė žmona? Toje ankštoje dėžutėje?
— Tai laikina, — ramiai atsakė Eglė. — Kai su Tomu galutinai išsiaiškinsime, kas tarp mūsų vyksta, tada ir bus aišku.
— O jeigu neišsiaiškinsite? — anyta prisimerkė. — Jeigu išsiskirsite?
— Tuomet kiekvienas eisime savais keliais.
— Vadinasi, šitas butas liks tau? O mano sūnus liks be nieko?
Štai ir paaiškėjo tikroji vizito priežastis. Visos kalbos apie sveikatą, skausmus ir motinišką rūpestį tebuvo uždanga.
— Butas nuo pat pradžių priklauso man, — priminė Eglė. — Jį man paliko senelis.
— Jeigu iš tiesų mylėtum Tomą, pusę perrašytum jam! — rėžė Janina. — Normaliose šeimose viskas būna bendra!
— Normaliose šeimose žmonės gerbia vieni kitų ribas.
— Kokias dar ribas? — pratrūko anyta. — Prisigalvojote visokių nesąmonių! Anksčiau visi gyveno kartu ir niekas jokių ribų nebraižė!
— Ir marčios tyliai kentėdavo, — sausai pridūrė Eglė.
— Niekas ten nekentėjo! — atkirto Janina. — Visi žinojo savo vietą ir gerbė vyresnius!
Tuo pokalbis išsisėmė. Janina audringai išėjo, trenkdama durimis taip, kad koridoriuje nuaidėjo skardus garsas. Eglė liko viena senelio buto tyloje.
Tą patį vakarą paskambino Tomas.
— Egle, mama sakė, kad tu ją išvijai.
— Aš paprašiau jos išeiti, — pataisė Eglė. — Tai ne tas pats.
— Ji norėjo padėti!
— Aš pagalbos neprašiau.
— Dieve mano, Egle! — vyro balse skambėjo susierzinimas. — Kokia tu pasidarei? Mama stengiasi dėl mūsų, o tu ją atstumi!
— Tomai, tavo mama stengiasi dėl savęs. Ji nori vadovauti mūsų gyvenimui.
— Nesąmonė!
— Ne nesąmonė. Tu pats tai supranti, tik nenori pripažinti.
— Žinai ką? — vyras staiga pakėlė balsą. — Sėdėk ten viena, kiek tik nori! O kai pagaliau atsitokėsi, dar neaišku, ar aš tave priimsiu atgal!
Eglė ramiai padėjo ragelį. Tomo grasinimai jos nebegąsdino.
Praėjo savaitė. Ji po truputį įsikūrė senelio bute, susirado meistrus smulkiam remontui, susidėliojo daiktus. Gyvenimas, nors ir lėtai, vėl ėmė grįžti į normalias vėžes.
Penktadienio vakarą tylą perskrodė atkaklus durų skambutis. Eglė priėjo prie durų ir pažvelgė pro akutę. Laiptinėje stovėjo Tomas su motina. Vyro rankoje kabėjo sportinis krepšys.
— Ko jums reikia? — paklausė Eglė neatidarydama.
— Atidaryk, turime pasikalbėti! — sušuko Tomas.
— Kalbėkite taip.
— Egle, baik kvailioti. Atsivežiau mūsų daiktus. Mes kraustomės.
Ji kelias sekundes sustingusi žiūrėjo į duris.
— Kas kraustosi?
— Aš ir mama. Juk pati norėjai, kad būtume kartu!
— Aš norėjau išsiaiškinti mūsų santykius. Ne vaidinti bendro gyvenimo spektaklį su visa tavo šeima.
— Eglute, atidaryk, — įsiterpė Janina jau saldesniu balsu. — Kaimynai žiūri.
— Tegul žiūri. Eikite iš čia.
— Čia ir mano butas! — suriko Tomas. — Mes vyras ir žmona! Aš turiu teisę čia gyventi!
— Neturi. Butas registruotas mano vardu.
— Aš policiją iškviesiu! — pagrasino jis.
— Kviesk, — šaltai atsakė Eglė.
Už durų pasigirdo prislopintas šnabždesys. Po akimirkos Janina vėl prabilo, šįkart gerokai minkščiau:
— Eglute, brangioji, na nereikia taip vaikiškai. Įsileisk, išgersime arbatos, gražiai viską aptarsime.
— Mes jau aptarėme. Važiuokite namo.
— Egle, gražiuoju prašau paskutinį kartą! — užriaumojo Tomas. — Atidaryk, arba išlaušiu duris!
— Pabandyk. Iškart skambinu policijai, o naktį praleisi nuovadoje.
Vėl stojo šnabždesys. Tada pasigirdo tolstantys žingsniai. Eglė dar kelias minutes nejudėjo iš vietos, o paskui atsargiai žvilgtelėjo pro akutę. Laiptinė buvo tuščia.
Kitą dieną ji nuėjo pas advokatą. Žilaplaukis, skvarbaus žvilgsnio vyras kantriai išklausė visą istoriją nuo pradžios iki galo.
— Jūsų vyras į šį butą neturi jokių teisių, — tvirtai pasakė jis. — Tai yra jūsų iki santuokos paveldėtas turtas.