— Net ir skyrybų metu jis negalės į jį pretenduoti.
— O jeigu vis tiek bandys įsiveržti ir apsigyventi per jėgą? — tyliai paklausė Eglė.
— Pakeiskite spynas ir, jei pasikartos grasinimai, rašykite pareiškimą policijai. Taip pat patarčiau nedelsti ir kuo greičiau pradėti skyrybų procesą.
Eglė linktelėjo. Viduje viskas buvo aišku. Sprendimas, kurio ji taip ilgai bijojo, pagaliau tapo galutinis.
Grįžusi namo ji išsikvietė meistrą. Tą pačią dieną duryse atsirado nauja spyna. Kai svetimas metalinis spragtelėjimas nutilo, Eglė paėmė telefoną ir surinko Tomo numerį.
— Klausau, — niūriai atsiliepė jis.
— Tomai, aš paduodu prašymą skirtis.
Kitame gale kelias akimirkas buvo tyla.
— Ką? Egle, tu visai iš proto išėjai?
— Ne. Aš viską apgalvojau. Pirmadienį nunešiu dokumentus.
— Palauk. Gal normaliai pasikalbam? Susėskim, išsiaiškinkim.
— Nebėra ko aiškintis. Tu pasirinkai mamą, o ne žmoną. Tai tavo teisė. Bet aš nebenoriu savo pačios santuokoje būti trečias žmogus.
— Egle!
— Viso gero, Tomai.
Ji nutraukė pokalbį. Keista, bet vietoj skausmo pajuto lengvumą, lyg nuo pečių būtų nuimta sunki, ilgai nešiota našta.
Pirmadienio rytą, kai Eglė išėjo iš namų, prie laiptinės durų jos jau laukė Janina.
— Na ir ką, patenkinta dabar? — pro sukąstus dantis iškošė anyta. — Sugriovei šeimą!
— Ne aš ją sugrioviau. Ji jau seniai buvo subyrėjusi.
— Dėl tavo savanaudiškumo!
— Ne. Dėl jūsų nuolatinio kišimosi.
Janinos veidas akimirksniu paraudo.
— Kas tu tokia, kad man aiškintum? Aš Tomą pagimdžiau, užauginau, viską dėl jo dariau! O tu atėjai į paruoštą gyvenimą ir dar drįsti kelti sąlygas!
— O kai supratau, kad ten manęs niekas nelaukia, išėjau.
— Bjauri tu moteris! — išspjovė Janina. — Tuščia, nevaisinga egoistė!
Eglė sustingo. Tie žodžiai smogė tiesiai į skaudžiausią vietą. Iš kur Janina apie tai žinojo? Vadinasi, Tomas jai papasakojo net tokį asmenišką dalyką?
— Manai, butu būtum pririšusi Tomą prie savęs? — nesiliovė anyta. — Jis tavęs niekada iš tikrųjų nemylėjo. Tik kentė!
— Užteks, — pavargusiu balsu tarė Eglė. — Eikite iš čia.
— Išeisiu! Bet įsidėmėk: liksi viena. Niekam tu nebūsi reikalinga. O mano Tomukas dar bus laimingas!
Janina apsisuko ir nuskubėjo šalin. Eglė kurį laiką žiūrėjo jai pavymui, o tada netikėtai pajuto ramybę. Viskas. Ši istorija baigėsi.
Skyrybos praėjo gana greitai. Tomas į butą pretenzijų nereiškė, tik atėjo pasiimti savo daiktų. Susitikę jie beveik nesikalbėjo.
— Mama buvo teisi, — galiausiai mestelėjo jis. — Tu visada galvojai tik apie save.
— O tu visada galvojai tik apie mamą, — ramiai atsakė Eglė.
Tomas nieko nebeatsakė. Tiesiog išėjo.
Praėjo pusmetis. Eglė atnaujino butą taip, kaip pati seniai norėjo: pakeitė užuolaidas, perdažė sienas, išmetė senus nereikalingus daiktus. Darbe jai pasiūlė aukštesnes pareigas. Gyvenimas pamažu stojo į savo vietas.
Vieną vakarą ji netikėtai sutiko bendrą pažįstamą — Rūtą.
— Egle! Kiek metų nemačiau! Kaip laikaisi?
— Puikiai, — nusišypsojo Eglė. — O tu?
— Irgi neblogai. Įsivaizduok, visai neseniai mačiau tavo Tomą. Buvo parduotuvėje su mama. Atrodė kažkoks… pasimetęs.
— Mes išsiskyrėme, — ramiai pasakė Eglė.
— Žinau. Janina visiems pasakoja, kokia tu baisi. Sako, neva atėmei iš jų butą.
— Tas butas visada buvo mano.
— Suprantu. Tik šiaip… Girdėjau, Tomas lyg ir susitikinėjo su kažkokia mergina. Bet Janina ją greitai išvijo. Pareiškė, kad ta jam netinka. Dabar jie vėl gyvena kartu.
Eglė tik gūžtelėjo pečiais. Tai jau nebuvo jos rūpestis.
— Na, man jau metas, — paskubomis tarė Rūta. — Smagu buvo susitikti!
Eglė grįžo namo. Jos pačios bute ją pasitiko tyla ir jaukuma. Ji užsiplikė mėgstamos arbatos, įjungė ramią muziką ir atsisėdo prie lango. Tokio tikro laisvės jausmo ji nebuvo patyrusi labai seniai.
Už lango krito sniegas. Eglė stebėjo, kaip lėtai leidžiasi baltos snaigės, ir galvojo apie ateitį. Ji atrodė šviesi, atvira, pilna galimybių. Be nuodingos anytos. Be silpno vyro, nesugebančio pasirinkti savo gyvenimo. Tik ji pati, jos namai ir jos kelias.
Staiga suvirpėjo telefonas. Ekrane pasirodė žinutė iš nežinomo numerio: „Egle, čia Tomas. Naujas numeris. Gal galėtume susitikti? Man reikia su tavimi pasikalbėti.“
Eglė dar kartą perskaitė žodžius. Tada ramiai ištrynė žinutę ir užblokavo numerį.
Praeitis liko ten, kur jai ir vieta — praeityje. O ji neketino į ją grįžti. Dabar Eglė turėjo savo namus, savo gyvenimą ir savo planus. Ir jokia anyta daugiau nebegalėjo to sugriauti.