– Ne, aišku. Paprašiau pirmo pasitaikiusio žmogaus stotelėje, kad išvirtų.
Ona net krūptelėjo iš juoko, bet tuoj pat susiraukė nuo skausmo.
– Tu visada su savo geluonimi.
– O kaip man dar kalbėti? Jei nekąsčiau, seniai būčiau pradėjusi rėkti.
Eglė įpylė sultinio į plastikinį puodelį ir padavė jai. Anyta gurkštelėjo, kurį laiką tylėjo, paskui prislopintu balsu paklausė:
– Tomas buvo?
– Ryte užsuko. Pabuvo kokias dešimt minučių ir išlėkė į darbą.
– O Rūta?
– Paskambino. Pasakė, kad jai per sunku į tai žiūrėti.
– Supratau.
Tame trumpame „supratau“ tilpo daugiau tiesos negu visuose šeimos pokalbiuose per pastaruosius dešimt metų.
Kai priartėjo išrašymo diena, Rūta staiga tapo nepaprastai užimta. Tai vaikams kažko reikėjo, tai vonioje meistras, tai vyras nepritarė, tai mažiausias kosėjo, o vyresniam žmogui, savaime suprantama, būtina ramybė.
Tą vakarą Tomas sėdėjo virtuvėje, sukinėjo tarp pirštų šaukštelį ir kalbėjo žiūrėdamas ne į žmoną, o į stalą:
– Aš nebesuprantu, ką daryti. Slaugytoją samdyti? Brangu. Ir mama svetimų žmonių nepakęs.
– Vadinasi, mane ji pakęs? – ramiai pasiteiravo Eglė.
– Nepradėk.
– Aš ir nepradedu. Čia jūs visi pradedate tada, kai jums patogu.
Jis pakėlė į ją akis. Pirmą kartą jose nebuvo pykčio – tik pasimetimas.
– Egle, rimtai. Ką mums daryti?
Ji pažvelgė į jo veidą ir staiga aiškiai suvokė: šioje istorijoje bejėgiškiausios visai ne moterys. Labiausiai bejėgis čia buvo tas, kuriam dešimtmečius buvo paranku nieko nespręsti.
– Pasiimsime ją pas mus, – tarė ji.
– Tikrai?
– Taip. Bet pasakysiu vieną kartą ir labai aiškiai. Aš nesu tarnaitė, nesu žaibolaidis ir nesu nemokama slaugė. Aš padedu žmogui atsistatyti po ligoninės. Jei prasidės įsakinėjimai, priekaištai ar bandymai užlipti man ant sprando – viskas baigsis tą pačią dieną.
– Ačiū.
– Ne man dėkok. Geriau pagaliau išmok ką nors padaryti be mamos ir žmonos iš abiejų pusių.
Pirmosiomis dienomis namuose Ona buvo pritilusi. Bet netrukus pradėjo grįžti senas, gerai pažįstamas tonas.
– Egle, košė per tiršta.
– Įsipilkite verdančio vandens.
– Egle, pas tave ant lentynos dulkės.
– Pasiimkite servetėlę.
– Egle, atidaryk langą.
– Jis atidarytas. Tiesiog nepastebėjote.
Ketvirtą dieną Eglė sustojo tarpduryje ir pasakė be pakelto balso, labai lygiai:
– Susitarkime dabar. Jūs esate čia todėl, kad jums reikia priežiūros. Aš gaminu, skalbiu, primenu apie vaistus ir vežioju pas gydytoją. Tačiau tikrinti, kaip aš gyvenu, ir man vadovauti jūs daugiau nebevadovausite. Jei netinka – skambinkite Rūtai. Gal netyčia visos jos aplinkybės staiga išgaruos.
Ona sučiaupė lūpas.
– Tu kalbi nemandagiai.
– Užtat aiškiai.
– Aš tik pasakiau apie dulkes.
– Ne. Jūs patikrinote, ar senasis modelis dar veikia. Neveikia.
Anyta ilgai tylėjo. Paskui, visai netikėtai, linktelėjo.
Po to bute pirmą kartą pasidarė lengviau kvėpuoti. Vakarais Ona sėdėdavo virtuvėje ir lėtai skusdavo daržoves, kad nesijaustų kaip nereikalingas baldas. Eglė ruošdavo vakarienę, klausydavosi, kaip kambaryje murmėjo televizorius, ir galvodavo, kad tikra tyla yra tada, kai tau nebereikia nuolat teisintis dėl savo „ne“.
Vieną vakarą anyta pati prabilo:
– Mano anyta buvo blogesnė už mane. Daug blogesnė. Braukdavo pirštu per lentynas, prie svečių sakydavo, kad sriubą verdu lyg kokia nuomininkė iš bendrabučio. Tada galvodavau: sulauksiu savo laiko ir jau tikrai žinosiu, kaip turi būti teisingai. O, pasirodo, tik perdaviau toliau tai, ką pati kentėjau.
– Šeimyninė patyčių estafetė, – tarstelėjo Eglė.
– Panašu. Bet žinai, kas šlykščiausia? Aš iš tikrųjų maniau, kad laikau šeimą. O iš tiesų visus tik rikiavau.
– Kai kam tai buvo labai patogu.
– Kalbi apie Tomą?
– O apie ką daugiau. Labai naudinga padėtis: amžinai stovėti tarp motinos ir žmonos, nieko nespręsti, o paskui dūsauti, kad moterys sudėtingos.
Ona padėjo peilį ant stalo.
– Aš girdėjau, kaip jis balkone Rūtai sakė: „Eglė paburbės ir vis tiek padarys.“ Žinojai?
Eglė sustingo su rankšluosčiu rankose.
– Ne. Bet labai į jį panašu.
– O aš, sena kvailė, tik ligoninėje supratau, kas pas mane atvažiavo iš karto, o kas pasislėpė už gražiai skambančių pateisinimų.