Eglė būtų mielai paleidusi kokią kandžią frazę, bet žodžiai užstrigo. Ona pataikė pernelyg tiksliai.
Tą patį vakarą Tomas grįžo vėlai. Į virtuvę jis įžengė tokiu veidu, lyg ne namo parėjo, o į svarbų pasitarimą.
– Egle, reikia pasikalbėti.
– Kalbėk, – ji net nepakėlė balso. – Tik be ilgos įžangos.
– Rūtai prireikė pinigų. Jie įklimpo su remontu, meistrai spaudžia, reikia atsiskaityti. Galėtum iš premijos paskolinti tūkstantį eurų? Tik porai mėnesių.
Eglė pažvelgė į jį taip ramiai, kad nerimauti pradėjo jis pats.
– Ne.
– Tu net nesvarstysi?
– O ką čia svarstyti? Prieš mėnesį buvau beširdė, o dabar, vadinasi, turiu pavirsti banku?
– Ji mano sesuo.
– O pinigai mano.
– Tu specialiai kabinėjiesi.
– Ne, Tomai. Aš tiesiog nustojau būti patogi.
Iš kambario atsklido Onos balsas. Netikėtai tvirtas, be įprasto niurzgėjimo:
– Ir labai gerai padarė.
Tomas staigiai atsisuko.
– Mama, tu rimtai?
– Rimčiau nebūna. Gana apsimetinėti, kad Eglė privalo tempti visą jūsų netvarką ant savo pečių. Rūta gyvena dėl vaizdo ir visada tikisi, kad kas nors ją ištrauks. O tu visą gyvenimą sėdi tarp dviejų moterų ir įsivaizduoji, kad taip palaikai taiką. Ne, sūnau. Tai vadinama gyvenimu svetimomis rankomis.
– Ačiū, mama. Labai palaikei.
– Aš dabar ne tave palaikau. Aš pagaliau pradėjau galvoti galva. Kai gulėjau ligoninėje, mane maitino, girdė, pas gydytojus vežiojo ne Rūta ir ne tu. Todėl nedrįsk į ją žiūrėti kaip į piniginę.
Tomas išbalo.
– Tai jūs čia ką, susivienijote?
– Ne, – tyliai pasakė Eglė. – Tiesiog pirmą kartą kalbamės taip, lyg aš nebūčiau iš anksto paskirta kalta.
Jis išėjo į kambarį ir trinktelėjo durimis, bet jau ne taip užtikrintai kaip anksčiau. Greičiau kaip žmogus, staiga suvokęs, kad senas triukas nebesuveikė.
Po kelių dienų Ona pasikvietė Eglę pas save.
– Prisėsk. Tik neišsigąsk, nemirštu.
– Su tokia pradžia galima ir pražilti.
Ant Onos kelių gulėjo stora dokumentų segtuvo aplankų krūva.
– Po vyro mirties ir pardavus sodybą man liko šiek tiek pinigų. Nedaug, bet liko. Taupiau juodai dienai, galvojau kada nors Tomui atiduoti. Dabar persigalvojau. Paimsi dalį ir išvažiuosi pailsėti. Viena.
Eglė net nusijuokti nesugebėjo.
– Jūs juokaujate?
– Ne. Per tuos metus tu tiek savęs čia palikai, kad net man į tai žiūrėti pasidarė gėda. Žmogus turi turėti bent gabalėlį gyvenimo, kuris nesisuka aplink kitų norus ir apetitus.
– Aš neimsiu.
– Imi. Laikyk tai atlygiu už moralinę žalą. Ir nesiginčyk. Aš per ilgai tvarką painiojau su kontrole. Užteks.
Eglė prisėdo ant kėdės krašto ir staiga aiškiai suprato vieną nemalonų dalyką: visą tą laiką ji kovojo ne vien su anyta. Ji grūmėsi su visa namų tvarka, kurioje moteris turi tyliai nešti, šypsotis ir dar dėkoti, kad ją apskritai laiko šeimos dalimi. Keisčiausia buvo tai, kad pirmoji tą garsiai įvardijo būtent ta moteris, iš kurios Eglė mažiausiai tikėjosi paprasto žmogiško gesto.
Koridoriuje trinktelėjo lauko durys. Tomas kyštelėjo galvą į virtuvę:
– Arbatos darysite?
– Darysime, – Ona atsakė anksčiau už Eglę. – Ir tu sėsk. Mokysimės gyventi taip, kad viskas nebūtų suverčiama vienai moteriai. Pradėsim nuo paprasto dalyko: per gegužės laisvadienius pas Rūtą padėti važiuosi tu vienas. O Eglė važiuos ilsėtis.
– Kur? – jis sutriko.
Eglė pažvelgė pro langą. Nuo stogų varvėjo vanduo, kieme riaumojo šiukšliavežė, kaimynė tempė bulvių tinklelį, prie laiptinės paaugliai rūkė ir dėjosi nematomi. Paprastas Lietuvos priemiesčio pavasaris – purvinas, triukšmingas, nieko nežadantis. Ir vis dėlto jai staiga pasidarė lengva.
– Kur panorėsiu, – pasakė ji. – Atrodo, pagaliau turiu tokią teisę.
Ir tai buvo keista. Ne todėl, kad anyta netikėtai pasirodė nesanti baisiausias žmogus šiuose namuose. Keista buvo tai, kad pasaulis ėmė keistis ne nuo gražių kalbų ir ne nuo didingo susitaikymo. Jis pajudėjo tada, kai kažkas liovėsi laikęs tave patogia. Kartais net tas, kuris daugybę metų pats pirmas tuo naudojosi.