Rankoje ji laikė mažą dovaną Mantui – puodelį su užrašu „Kavos viršininkas“. Butas pasitiko ją tokia tyla, kad, rodės, net sienos klausėsi. Tik miegamojo durys buvo paliktos praviros. Eglė žengtelėjo arčiau, pažvelgė vidun – ir kraujas tvinktelėjo smilkiniuose.
Prie atidarytos komodos, nugara į duris, stovėjo Ona. Tarp nykščio ir smiliaus ji laikė Eglės kelnaites – paprastas, medvilnines, su nublukusiu meškiuku. Laikė taip, lyg tai būtų koks brokuotas audinio pavyzdys. Ji ne šiaip į jas žiūrėjo. Ona tyrinėjo siūles, maigė medžiagą, prisimerkusi vertino, tarsi nuo šito skalbinio kokybės priklausytų būsimos anūkų dinastijos likimas.
– Ona, – Eglės balsas išėjo prikimęs, lyg gerklę kas būtų spaudęs. – Ką jūs čia darote?
Uošvė atsisuko lėtai, be menkiausio sutrikimo, su beveik karališku ramumu. Ji nenumetė daikto atgal, o tvarkingai padėjo į stalčių, tarsi uždėtų antspaudą: patikrinta. Arba nuteista.
– Tik pasižiūriu, Eglute. Gera šeimininkė privalo žinoti, kokios būklės jos… svarbiausios atsargos. Matai, siūlės čia pas tave silpnokos.
Tai nebebuvo smulkmena. Tai buvo įsibrovimas ten, kur svetimam žmogui net mintimis nedera lįsti. Kantrybė, ilgai tempta kaip plonytė gumelė, staiga trūko sausai ir skardžiai.
– Jūs neturite teisės! – išsprūdo Eglei, ir balsas jau skambėjo tvirčiau. – Čia mano komoda. Mano daiktai. Kaip jūs drįstate?
Malonios patarėjos kaukė nuo Onos veido nukrito akimirksniu. Po ja pasirodė šaltas, kietas akmuo. Ji žengė artyn, ir jos šešėlis užgulė Eglę.
– Oho, kaip mūsų martelė sušnypštė, – saldžiai, bet nuodingai nutęsė ji. – Tu rimtai? Gal proto netekai?
Kitą akimirką jos balsas pasidarė aštrus kaip metalas.
– Čia mano sūnaus namai. Vienintelio vyro šituose namuose. Jis čia šeimininkas, ne tu, todėl tuoj pat užčiaupsi burną.