„Tegu užčiaupia savo žuvies burną ir nesipainioja po akimis!“ – anyta mostelėjo į Eglę, verčiant Mantą rinktis tarp žmonos ir mamos

Beširdiškas kišimasis paliko gilų nuoskaudą.
Istorijos

– Kol mes su juo pačiu griežčiausiu būdu jos neužkimšome, – pridūrė Ona, jau nė nesistengdama slėpti paniekos. – Ir įsikalk į galvą visiems laikams: šitoje šeimoje vyriausia esu aš. Aš čia vadovauju. Kaip pasakysiu, taip ir bus.

Ji šiurkščiai bakstelėjo pirštu Eglei į krūtinę.

– O ta tavo skylė… tik mokestis už įėjimą į mūsų pavardę. Už tai, kad tave, tokią… apskritai priėmėme. Tad nesidraskyk. Žinok savo vietą, višta! – riktelėjo anyta.

Eglė atšoko atgal, lyg būtų gavusi antausį. Gėda, įniršis ir pažeminimas susivijo į kietą gumulą gerklėje, neleisdami nei įkvėpti, nei ištarti žodžio.

Ir kaip tik tada tarpduryje pasirodė Mantas. Jis stovėjo atsirėmęs į staktą, o jo veidas buvo visiškai neįskaitomas. Tačiau akys… jos buvo tamsios, sustingusios, it ežero lydekos, ką tik pamačiusios grobį.

Jis girdėjo. Viską.

– Mama, – prabilo jis tyliai, beveik švelniai, ir nuo to pasidarė dar nejaukiau. – Tau ką, visai stogas nuvažiavo? Pavasarinis paūmėjimas? Ar varveklis nuo šešto aukšto ant galvos nukrito? Ką tu, po galais, čia kliedi?

Ona prunkštelėjo, klaidingai palaikiusi jo toną būsimos sąjungos pradžia.

– Sūneli! Tu jai paaiškink, kaip čia viskas sutvarkyta! Aš tik tiesą į akis sakau! Tu esi šeimininkas! Aš – šeimos galva! Butas dabar mūsų, bendras, šeimyninis! O šita… – anyta mostelėjo Eglės pusėn, – tegul užsičiaupia savo žuvies burną ir nesimaišo po akimis!

Mantas lėtai atsitraukė nuo staktos. Balso jis nepakėlė. Priešingai – nuleido jį iki duslaus, pavojingai girgždančio šnabždesio.

– Viskas, mama. Spektaklis baigtas. Tu peržengei visas ribas – ir tas, kurias dar galima peržengti, ir tas, kurių niekas neperžengia. Tau aiškiai kažkas negerai su realybės suvokimu. Dabar tyliai apsirengi ir išeini. Pati arba ant mano rankų – rinkis. Ir jei dar ištarsi bent vieną žodį, kviesiu greitąją, tegul atvažiuoja su injekcija agresyviems pacientams. Aš nejuokauju.

Jo motina sustingo kaip įbesta.

– Mantai?! Aš tavo motina! Tavo kraujas! Tu dėl šitos…

– Taip, tu mano motina, – nutraukė ją Mantas, ir jo balse pirmą kartą aiškiai suskambo plienas.

Egles Sodyba