– Ir prieš akimirką mano žmoną išvadinai višta, o paskui dar ėmei kapstytis po jos apatinius. Viskas. Renkis ir lauk iš čia.
Tada prasiveržė tikras įsiūtis. Ona suklykė taip, lyg būtų sužeistas žvėris, ir užsimojo rankine tiesiai į sūnų.
– Nedėkingas parazite! Aš tave užauginau! Ji tau galvą susuko! Ji tave užkerėjo!
Mantas nebeatsakė nė žodžio. Jis staigiai, bet tiksliai suėmė ją už alkūnės ir peties, pasuko durų link. Tai nebuvo aklas šiurkštumas ar noras skaudinti. Veikiau šaltas, nepalaužiamas sprendimas, kuriam nebeliko vietos ginčams. Ona spardėsi, tampėsi, kažką rėkė apie nuodus, prakeiksmus ir sugadintą sūnų, o jos kulniukai čaižiai braižė laminatą.
Eglė stovėjo prispaudusi delną prie lūpų ir negalėjo atitraukti akių. Jos vyras, tas pats švelnus, juoktis mėgstantis Mantas, dabar nedvejodamas išprašė iš jų namų žmogų, kurį daug kas laikytų neliečiamu – savo motiną. Jo judesiai buvo ramūs, tikslūs ir negailestingi.
Durys trenkėsi, nukirsdamos paskutinį isterišką klyksmą. Bute staiga įsivyravo tokia tyla, kad ji atrodė beveik kurtinanti. Net ausyse suspengė.
Mantas lėtai atsisuko. Jis kvėpavo sunkiai, o ranka, kuria ką tik laikė motiną, vos pastebimai virpėjo. Jo žvilgsnis įsmigo į Eglę, tarsi jis ieškotų jos akyse pasmerkimo, išgąsčio ar bent menkiausio atsitraukimo.
– Kaip tu? – dusliai paklausė jis.
Visa jo rūstybė, visas tas plienas akimirksniu išnyko. Liko tik nuovargis ir nerimas.
Eglė priėjo prie jo. Ne puolė, ne metėsi – tiesiog priėjo. Pažvelgė į pažįstamas akis, dabar tokias atviras ir pažeidžiamas. Ir jos širdis, dar ką tik daužiusis iš baimės bei pykčio, staiga prisipildė tokios šiltos, tylios beprotybės, kad ji vos nesusijuokė.
– Gerai, – tyliai atsakė ji, uždėdama delną jam ant krūtinės ir po pirštais pajusdama pašėlusį širdies plakimą.
Tada stipriai jį apkabino, įsikniaubė veidu į kaklą ir sušnibždėjo balsu, kuriame vienu metu virpėjo ir ašaros, ir juokas:
– Ačiū, mano didvyri. Dabar tai tikrai mūsų namai.