Tą akimirką sentimentams manyje vietos tiesiog nebeliko.
Toliau viskas ėmė ristis vis statesniu šlaitu. Tomas pradėjo tyčia tempti namo maišelius iš kavinių ir restoranų. Atsisėsdavo prie stalo, išsidėliodavo savo pirkinį ir valgydavo vienas, kol mes su Mantu virtuvėje kramsnodavome paprasčiausias salotas. Keptų sparnelių iš KFC ar picos kvapas pasklisdavo po visus kambarius. Mantas žiūrėdavo į tėvą alkanomis akimis, bet Tomas nė karto net nepaklausė, ar vaikas nori kąsnio.
Trečią dieną sūnus tyliai paklausė:
– Mama, kodėl tėtis man neduoda picos?
– Todėl, kad tėtis turi „asmeninių pinigų“, Mantai, – perbraukiau jam per plaukus. – O mes turime bendrus. Einam, iškepsiu tau blynų, miltų nupirkau.
Būtent tada manyje galutinai kažkas nutrūko. Jeigu vyras gali ramiai kimšti skanėstus vienas, kai jo paties vaikas valgo tuščius blynus, tai jis ne vyras. Ir ne tėvas. Tai tiesiog išlaikytinis parazitas.
Lūžio taškas atėjo penktadienį. Grįžusi po darbo pašto dėžutėje radau kvitą. Pristatymas iš brangios elektronikos parduotuvės. Gavėjas – Tomas. Suma – keturi šimtai eurų. Naujam žaidimų monitoriui.
Įėjau į butą. Tomas sėdėjo svetainėje ir ardė milžinišką dėžę. Jo akys spindėjo taip, lyg būtų laimėjęs loterijoje.
– Pažiūrėk, koks daiktas! – jis net pamiršo, kad mes susipykę. – 4K, atnaujinimo dažnis kosminis. Dabar „tankus“ varysiu kaip dievas.
– Keturi šimtai eurų, Tomai? – padėjau kvitą ant stalo. – Už praėjusį mėnesį turime trisdešimties eurų įmokos vėlavimą, nes tu „nedadėjai“. Mantui dantys auga kreivai, odontologė pasakė, kad reikės breketų. O tu nusipirkai monitorių?
– Tik nepradėk vėl! – jis akimirksniu pasišiaušė. – Aš jam tris mėnesius taupiau. Iš savo algos! Turiu teisę!
– Turi, – linktelėjau. – O aš turiu teisę negyventi su žmogumi, kuris vagia iš savo sūnaus ateitį.
– Ką reiškia vagia? Ką tu čia nusišneki?
Atsakymo jis nesulaukė. Nuėjau į koridorių, paėmiau jo sportinį krepšį – tą patį, su kuriuo jis eidavo į sporto salę – ir ramiai, be jokios skubos, pradėjau krauti jo daiktus. Tiesiai nuo pakabų. Marškinius, marškinėlius, kojines.
– Ei! Ką tu darai? – jis atlėkė į prieškambarį mojuodamas rankomis. – Padėk atgal! Tau visai protas pasimaišė?
– Ne, Tomai. Aš kaip tik pagaliau atsipeikėjau. Turi penkiolika minučių susirinkti likusiems daiktams. Važiuosi pas mamą. Ji tave myli, pamaitins ir dar pagirs tavo nuostabų monitorių.
– Tu negali manęs išmesti! Aš čia registruotas! – jis mėgino mane pastumti, bet pakako vieno mano žvilgsnio, kad sustingtų vietoje.
– Butas buvo mano dar iki santuokos, Tomuk. Teisiškai tu čia niekas. O tavo registracija – tuščias popierius, rytoj kreipsiuosi į teismą dėl jos panaikinimo. Dabar išeik. Kitaip kviečiu policiją ir sakau, kad svetimas žmogus braunasi į mano namus.
– Tu dar pasigailėsi! – jis čiupo krepšį, įgrūdo į jį monitorių – prioritetai, po velnių! – ir išlėkė pro duris. – Dar pati pas mane šliaužiosi, kai Mantui uniformai pinigų pritrūks!
Užrakinau duris, tris kartus pasukau raktą, ir pirmi du spragtelėjimai nuskambėjo neįtikėtinai aiškiai.