Trečiasis spragtelėjimas užbaigė viską galutinai.
Pirmiausia susiradau spynų meistro numerį. Po valandos duryse jau blizgėjo nauji užraktai, o šaltas metalo džeržgesys man suveikė geriau nei bet kokie raminamieji.
Paskui atsisėdau virtuvėje. Namuose tvyrojo neįprasta tyla. Net kaimynai viršuje pagaliau nustojo gręžti sienas. Pro langą į kambarį krito blanki mėnulio šviesa.
Išsitraukiau skaičiuotuvą. Vadinasi taip: septyni šimtai eurų. Trys šimtai penkiasdešimt – būsto paskolai. Lieka dar tiek pat. Alimentai… Tomas dirba oficialiai, tad per teismą iš jo išsireikalausiu bent šimtą penkiasdešimt ar du šimtus. Iš viso – apie penkis šimtus penkiasdešimt. Dviem žmonėms.
Ir žinote ką? Tai net daugiau, negu man likdavo tada, kai dar reikėjo išmaitinti tą paršelį. Nebereikės kas savaitę tempti namo po kelis kilogramus mėsos. Nebereikės apmokėti jo telefono ir interneto sąskaitų. Nebereikės klausytis amžino zyzimo apie „sunkų gyvenimą“.
– Mama, – tarpduryje pasirodė Mantas, trindamas užmiegotas akis. – Tėtis išėjo?
– Taip, Mantai. Tėtis išvažiavo pas močiutę. Visam laikui.
– O mes… dabar būsim vargšai?
– Mes būsim laisvi, kačiuk. O tai daug svarbiau. Ir picai rytoj mums tikrai užteks.
Prispaudžiau sūnų prie savęs. Toks mažas, toks liesutis. Tą akimirką mane užliejo toks pyktis Tomui, kad paskutiniai dvejonių likučiai tiesiog išgaravo. Kaip aš galėjau tiek metų tai kentėti? Kaip leidau jam tyliai apvoginėti mano vaiką?
Rytoj eisiu pas teisininką. Iškart pateiksiu prašymą dėl skyrybų ir alimentų. Tada – į banką. Bandysiu tartis dėl paskolos sąlygų pakeitimo, gal pavyks pratęsti terminą, kad mėnesinė įmoka sumažėtų. Ar bus sunku? Žinoma, bus. Po galais, aš net nežinau, kaip kitą mėnesį sumokėsiu už Manto anglų kalbą.
Bet kaip nors išsikapstysiu. Moterys apskritai yra neįtikėtinai gyvybingos. Kaip piktžolės: jas mindo, spaudžia, raunasi, o jos vis tiek prasikala net pro asfaltą.
Nuėjau į miegamąjį. Jo pusėje lovoje dar laikėsi tualetinio vandens kvapas. Nutraukiau patalynę, sugrūdau ją į skalbyklę ir įjungiau ilgiausią programą. Tegul išsiplauna viskas – kvapas, prisiminimai ir tas lipnus apmaudas.
Spintoje staiga atsirado įtartinai daug erdvės. Sukabinau savo sukneles, kurios anksčiau buvo suspaustos kampe. Gražios, ryškios. Vieną iš jų apsivilksiu rytoj. Šiaip sau. Dėl savęs.
Tomas jau buvo skambinęs gal dvidešimt kartų. Ona atsiuntė žinutę: „Rasa, tu darai didelę klaidą. Vyras – šeimos galva. Pagalvok apie sūnų!“
Pagalvojau, Ona. Būtent apie jį ir pagalvojau. Jūsų sūnelis daugiau nebeės mano vaiko sąskaita.
Išjungiau šviesą ir atsiguliau. Pirmą kartą per ilgą laiką gerklėje nebejaučiau to pažįstamo gumulo. Butas kvepėjo švara ir mano mėgstamu levandų gaivikliu.
Rytoj prasidės naujas gyvenimas. Nelengvas, tikslus, pilnas skaičių, taupymo ir skaičiuotuvo mygtukų. Bet tai bus mano gyvenimas. Be svetimo vyro „asmeninių pinigų“ mano lovoje.
Užmerkiau akis. Kažkur tolumoje sukaukė sirena, pravažiavo automobilis. Miestas pamažu grimzdo į miegą. Ir aš užmigau kartu su juo, žinodama, kad ryte pabusiu savo likimo šeimininke. Ir savo šaldytuvo.