Tokį, kurį seniai reikėjo pagaliau pasakyti garsiai.
— Aha, vadinasi, dabar jau jos žodžiais kalbi, — kandžiai nutęsė Ona. — Gražu.
— Aš kalbu savo žodžiais, — netikėtai kietai atsakė Tomas. — Atiduok raktus.
Ona sustingo, tarsi būtų išgirdusi kažką visiškai neįmanomo.
— Ką tu pasakei?
— Atiduok raktus. Prašau.
— Pakartok garsiau, — ji primerkė akis. — Kad tikrai išgirsčiau, kaip tikras sūnus išmeta savo motiną už durų.
— Aš tavęs neišmetu. Aš prašau neiti pas mus, kai mūsų nėra, ir neimti daiktų be leidimo.
— Be leidimo? — ji pašaipiai kilstelėjo smakrą. — Tai gal man dar pas ją prašyti? Gal sudaryti grafiką: antradienį galima užeiti druskos, ketvirtadienį — pasiilgti sūnaus?
— Mama, užteks šaipytis.
— O ką, skauda? — Onos balsas virptelėjo nuo įžeistos didybės. — Man, įsivaizduok, irgi nejuokinga. Aš pas jus kaip pas savus, o jūs mane — lyg kokią svetimą. Užspringkit jūs tais savo pinigais!
— Pinigai čia nėra esmė, — tarė Tomas.
— Žinoma, ne esmė. Esmė — kas čia svarbiausias. Ir tavo žmona labai stengiasi parodyti, kad tai ji.
— Ne, — pirmą kartą tą vakarą Rasa prabilo garsiau. — Esmė ta, kad jūs nusprendėte turinti teisę tvarkytis su tuo, kas jums nepriklauso. O dar apsimetėte, kad aš privalau tylėti, kad tik nesugadinčiau jums nuotaikos. Neprivalau.
Ona prisimerkė. Kai vėl prabilo, jos balsas buvo tylesnis, bet gerokai nuodingesnis:
— Žinai, Rasa, tu turbūt manai, kad laimėjai. Ne. Tu tik parodei, kokia esi iš tikrųjų. Šalta, apskaičiuojanti, pikta. Normali moteris taip šeimos nelaiko.
— O normali moteris nesikapsto po svetimus stalčius, — taip pat tyliai atkirto Rasa. — Ir nepaverčia savo sūnaus bankomatu su veidu.
Tomas sekundei užsimerkė, lyg bandytų sulaikyti galvos viduje kylantį triukšmą.
— Mama. Raktai.
Dar kelias akimirkas Ona žiūrėjo į jį taip, tarsi jis būtų išdavęs ne ją vieną, o visą giminės istoriją. Paskui, demonstratyviai atsidususi, įkišo ranką į lietpalčio kišenę. Ištraukė ryšulį ir pakratė ore.
— Imk. Štai. Laimingas? — ji metė raktus ant stalo taip, kad šie suskambėjo per visą virtuvę. — Gyvenkit pagal savo taisykles. Su skaičiuotuvais, vokeliais ir didžiąja meile.
Rasa be žodžių paėmė ryšulį. Sunkus pakabukas buvo ledinis delne.
— Ačiū.
— Ne tau dėkoti, — prunkštelėjo Ona. — Aš tai darau ne dėl tavęs.
— Taip, pastebėjau. Jūs apskritai daug ką darote ne dėl kitų, o dėl įspūdžio.
— Ak, užsičiaupk tu pagaliau.
— Mama! — griežtai kirto Tomas.
Kambaryje pakibo tiršta, lipni tyla. Joje maišėsi šlapio lietpalčio kvapas, maiše gulinčios vištos kvapas ir dešimtmetį kauptos, niekada iki galo neišsakytos nuoskaudos.
Ona pasitaisė apykaklę.
— Viskas. Mano kojos čia daugiau nebus.
— Nesakykite „niekada“, — ramiai atsakė Rasa. — Tiesiog kitą kartą pirmiausia paskambinkite.
— Nebus, pasakiau! Patys dar atbėgsite.
— Mes paprastai ateiname, — sausai tarė Rasa. — Ir taip, be raktų.
Ona metė į ją tokį žvilgsnį, kad jo būtų užtekę apšviesti pusę laiptinės. Tada nužingsniavo prie durų. Jau prieškambaryje dar atsisuko į sūnų:
— Na ką gi. Sveikinu. Užaugai. Motiną išvarei. Tikras vyras.
— Mama, nereikia…
— Viskas, per vėlu. Gyvenk, kaip išmanai.
Durys trenkė taip, kad nuo kabliuko nuslydo skėtis ir pliaukštelėjo ant grindų.
Kelias sekundes nė vienas nepajudėjo.
Paskui Tomas atsisėdo ant sofos ir įsispoksojo į kilimą, lyg ten turėtų išryškėti atsakymas, kaip jis apskritai atsidūrė tarp dviejų ugnių ir kodėl keturiasdešimtyje kvadratinių metrų staiga pasidarė taip ankšta.
Rasa pakėlė skėtį, pakabino atgal, įsidėjo raktus į džinsų kišenę ir tik tada atsisuko į vyrą.
— Na? — paklausė ji.
— Kas „na“?
— Čia viskas? Ar dar bus antra serija apie tai, kad aš perlenkiau lazdą ir reikėjo suprasti jos padėtį?
Tomas garsiai iškvėpė.
— Ne. Nebus. Tu teisi.
— Skamba labai užtikrintai. Lyg tardyme, tik be advokato.
— Rasa, gal be pribaiginėjimo?
— Aš nepribaiginėju. Tik tikrinu, ar mes abu tame pačiame pasaulyje. Noriu suprasti, ar tu iš tikrųjų suvokiai, kas įvyko, ar tiesiog lauki, kol audra praeis.
Tomas perbraukė delnais veidą.
— Supratau. Tikrai. Aš tiesiog… nenorėjau patikėti, kad ji iš tiesų ima. Na, gal ir įtariau. Bet nenorėjau.
— Nes nepatikėti buvo patogu, — Rasa atsisėdo priešais. — Kol aš tyliu, tu ir geras sūnus, ir geras vyras, ir žmogus be konfliktų. Tobulas gyvenimas. Tik pinigai kažkodėl dingsta iš mano stalčiaus.
— Žinau.
— Ne, nežinai. Tu nežinai, kaip tai jaučiasi. Atidarai savo stalčių, o ten tuščia. Ir iškart tas bjaurus jausmas: tave ne šiaip apėjo, tave dar ir kvaila laiko. Ir visa tai — tavo pačios namuose.
— Atleisk.
— „Atleisk“ jau geriau negu nieko. Bet judam toliau. Kalbėkime aiškiai, žodžiais ir apie reikalą.
Jis linktelėjo.
— Gerai. Rytoj pats pas ją nuvažiuosiu. Pasakysiu, kad taip daugiau nebus. Jei jai reikia pagalbos, tegul kreipiasi į mane, o ne eina čia kaip… — jis užstrigo.
— Kaip revizorė su asmeniniu interesu, — pakišo Rasa.
— Taip. Ir pinigus… aš grąžinsiu.
— Iš kokių stebuklingų atsargų? Iš tų, kurias tu paprastai vadini „kaip nors ištempsim iki algos“?
— Pasiimsiu papildomo darbo savaitgalį. Andriui seniai reikia žmogaus objekte.
Rasa įdėmiau pažvelgė į jį. Jo balse pagaliau girdėjosi ne įprastas minkštas kaltės jausmas, o kažkas panašaus į sprendimą. Silpnas, netvirtas, bet vis dėlto ne tuštuma.
— Gerai, — pasakė ji. — Bet bus taisyklės.
— Kokios?
— Pirma. Jokių grynųjų namuose. Viskas kortelėje.
— Sutinku.
— Antra. Raktų pas pašalinius nėra. Išvis. Nei pas tavo mamą, nei pas draugus, nei pas tą tavo pusbrolį, kuris kartą turėjo „tik grąžtą užnešti“.
— Sutinku.
— Trečia. Jei tavo mamai ko nors reikia, pinigų į rankas neduodame. Reikia maisto — nupirksime. Reikia apmokėti sąskaitą — apmokėsime per programėlę. Reikia ką nors sutvarkyti namuose — nuvažiuosime ir padarysime. Bet jokių „paskui atiduosiu“.
— Sutinku.
— Ketvirta. Tu nustoji apsimesti, kad problema išnyksta, jeigu apie ją nekalbama. Mes ne paaugliai, Tomai. Mes šeima, o ne tyliai kenčiančiųjų būrelis.
Jis net šyptelėjo.
— Griežtai.
— Užtat aišku.
— Priimta.
Rasa atsistojo, paėmė nuo stalo nelemtą voką, suglamžė ir išmetė į šiukšliadėžę.
— Viskas. Popierinių slėptuvių era baigta. Vis dėlto dvidešimt pirmas amžius.
— Bet vištą ji vis tiek atnešė, — staiga tarė Tomas, pažvelgęs į maišelį.
Rasa žvilgtelėjo į spintelę ir prunkštelėjo.
— Žinoma. Žmogus gali iš namų išsinešti šimtą penkiasdešimt eurų, bet ateiti tuščiomis — čia jau būtų nepadoru.
Tomas netikėtai nusijuokė. Trumpai, nervingai, bet nuoširdžiai. Rasa irgi neišlaikė.
— Gerai, — tarė ji. — Kad jau mūšis įvyko, bent pavakarieniaukime ne nuoskaudomis, o normaliu maistu. Tik iš anksto susitarkime: prie stalo jokių gynybinių kalbų nebus.