— Ir ypač, — pridūrė Rasa, pakeldama pirštą, — jeigu išgirsiu sakinį „mama juk norėjo gero“, prisiekiu, užvošiu tau ta pačia višta.
— Neišgirsi, — skubiai patikino Tomas. — Aš dar noriu gyventi.
— Štai. Vadinasi, mokymosi procesas vyksta.
Kol Rasa kraustė maišelį, Tomas stovėjo šalia tylus kaip kaltas mokinys ir stebėjo, kaip ant stalo vienas po kito atsiranda produktai. Višta tikrai buvo. Dar — sausainių pakelis, du stiklainiai žirnelių ir pigios arbatos dėžutė, kurios jų namuose niekas niekada negėrė.
Rasa kreivai šyptelėjo.
— Gražu. Atėjo lyg į paliaubų derybas, o baigėsi, kaip visada — mūšio lauku.
— Rasa…
— Ką?
— Ačiū, kad netylėjai.
Ji atsisuko į jį.
— Nėra už ką. Aš tiesiog per daug mėgstu ramybę. O, pasirodo, ramybė prasideda nuo to, kad iš svetimų rankų susigrąžini savo buto raktus.
Tomas žengė arčiau.
— Tu turbūt dabar manęs nekenti.
— Ne. Nekenčiu — per stipru. Aš pikta. Labai. Ir nusivylusi. Tai ne tas pats.
— Aš viską sutvarkysiu.
— Pasistenk. Nes antro šio serialo sezono aš tikrai nežiūrėsiu.
Kitą dieną Ona nepaskambino. Dar kitą — taip pat. Užtat telefoną priminė teta Janina iš Marijampolės, kuri paprastai apie juos prisimindavo tik per didžiąsias šventes arba tada, kai reikėdavo papildyti šeimos gandų atsargas.
— Rasute, labas, — nutęsė ji saldžiu balsu. — Na, kas ten pas jus nutiko su mama? Ji vakar man skambino, visa drebanti. Sakė, jūs ją vos ne iš buto išmetėt.
Rasa stovėjo virtuvėje su kavos puodeliu rankoje ir taip pavartė akis, kad, jeigu tai būtų sporto šaka, būtų gavusi medalį.
— Labas rytas, teta Janina. Niekas nieko neišmetė. Mes tik pasiėmėme savo buto raktus. Sutikite, tai dar ne perversmas valstybėje.
— Bet ji sakė, kad jūs ją apkaltinot tokiais dalykais…
— O ji paminėjo, kad paėmė pinigus?
Kitame laido gale kelioms akimirkoms įsivyravo labai iškalbinga tyla.
— Na… Ji sakė, kad jai buvo nelengva, susidėjo aplinkybės…
— Puiku. Vadinasi, pats faktas jau patvirtintas. Tuomet dėl ko mes kalbamės?
— Rasute, bet juk galima buvo kaip šeimoje… švelniau, gražiau.
— Galima. Mes mėnesį taip ir bandėme — švelniai. Rezultatas: minus šimtas penkiasdešimt eurų. Matyt, švelnumas ne mūsų metodas.
Teta Janina dar kurį laiką dūsavo apie pagarbą vyresniems, kantrybę ir „vis tiek mama yra mama“, bet Rasa jau suprato, kas prasidėjo. Klasikinės gastrolės pavadinimu „giminės stoja į nuskriaustojo pusę“. Nieko naujo. Kiekvienoje šeimoje atsiranda savas užuojautos choras, kuris pasirodo tik po skandalo ir būtinai su patarimais tam žmogui, kuris ir taip vienas kuopia pasekmes.
Vakare grįžo Tomas. Pavargęs, įsitempęs, piktas, bet kartu keistai susikaupęs.
— Buvau pas mamą, — pasakė jis, nusivilkdamas striukę.
— Ir?
— Iš pradžių buvo koncertas. Paskui drama. Tada ilgas monologas apie nedėkingumą. Po to ji pareiškė, kad dėl visko kalta tu. Vėliau — kad aš. Galiausiai — kad tiesiog toks dabar gyvenimas.
— Patogu. Tinka bet kokiai situacijai.
— Pasakiau jai, kad padėsiu. Bet normaliai. Žmogiškai. Be netikėtumų. Be savavališkų sprendimų. Ir be raktų.
— Kaip priėmė?
— Pareiškė, kad jai iš mūsų nieko nereikia. O po penkių minučių paklausė, ar šeštadienį galėčiau atvažiuoti pažiūrėti virtuvės čiaupo.
Rasa prunkštelėjo.
— Na štai. Gyvenimas grįžta į vėžes. Žmogui vėl atsirado realių prašymų kalba.
— Tau juokinga, o aš ten vos nepražilau.
— Nepersistenk su dramatizmu. Žilai galvai dar neturi pakankamo finansinio pagrindo.
Tomas priėjo iš nugaros ir apkabino ją per liemenį.
— Aš rimtai. Ačiū tau.
— Šitą jau girdėjau. Nepiktnaudžiauk. Eik plautis rankų ir valgyk. Šiandien meniu — makaronai ir normali tyla. Beje, labai retas patiekalas.
Po savaitės jų namuose netikėtai apsigyveno ramybė. Šeštadienio rytą aštuntą valandą niekas neatrakindavo durų savo raktu. Niekas neperstatinėjo puodelių „patogesne tvarka“. Niekas neužeidavo į virtuvę su sakiniu: „Aš čia truputį aptvarkiau“, po kurio dingdavo druska, česnakai ir paskutiniai Rasos nervai.
Vieną dieną ji net sustojo vidury svetainės ir įsiklausė.
— Kas tau? — paklausė Tomas.
— Mėgaujuosi. Girdi?
— Ką?
— Būtent. Nieko. Nei svetimų raktų, nei netikėtų patarimų, nei frazių „aš tavo vietoje“. Beveik atostogos.
Tomas šyptelėjo.
— Manai, ilgai taip bus?
— Nežinau. Bet dabar bent jau yra taisyklės.
Jis atsisėdo šalia.
— Pervedžiau tau septyniasdešimt eurų.
— Mačiau. Dar aštuoniasdešimt — ir šitą klausimą uždarom.
— Uždarom.
— Ir, Tomai?
— Ką?
— Jeigu dar bent kartą bandysi pridengti mamos saviveiklą žodžiais „nu tu juk supranti“, aš tave išsiųsiu suprasti kitur. Ilgam.
— Supratau, — nuolankiai tarė jis.
— Šaunuolis. Kai gyvenimas kalba per megafoną, mokaisi greičiau.
Tomas nusijuokė.
Dar po dviejų savaičių Ona paskambino pati.
Rasa pamatė jos vardą Tomo telefono ekrane, kol jis plovė indus, ir klausiamai kilstelėjo antakius.
— Atsiliepk, — tarė ji.
— Kartu?
— Žinoma. Man patinka bendras kūrybinis procesas.
Tomas įjungė garsiakalbį.
— Klausau, mama.
— Tomai, labas, — Onos balsas skambėjo dalykiškai, net pernelyg sausai. — Sakyk, gal sekmadienį galėtum užsukti? Maišytuvas vėl kažką išdarinėja. Ir lemputė koridoriuje perdegė. Na, žodžiu, smulkmenos.
— Galėsiu, — ramiai atsakė jis. — Po pietų.
— Gerai. Ir Rasai… — čia ji užstrigo, lyg tas vardas būtų įstrigęs gerklėje, — perduok… na… aš tada sausainius pas jus palikau.
Rasa vos nesusijuokė balsu.
— Nesijaudinkite, — aiškiai pasakė ji. — Mes juos suvalgėme. Be ginčų. Buvo visai skanūs.
Kitame gale kelias sekundes tvyrojo tyla.
Tada Ona sausai atsakė:
— Na ir gerai.
— Ona, — tuo pačiu lygiu tonu tęsė Rasa, — jeigu reikės ką nors nupirkti namams, parašykite sąrašą. Taip visiems paprasčiau. Be improvizacijų ir ekstremalių sprendimų.
Po trumpos pauzės anyta atsakė:
— Parašysiu. Jeigu reikės.
— Sutarta.
Skambutis nutrūko.
Tomas lėtai iškvėpė.
— Kas čia ką tik buvo?
— Civilizacija, — pasakė Rasa. — Sunkiai, girgždėdama, bet vis dėlto slenka į priekį.
— Tu neįmanoma.
— Užtat naudinga.
Jis priėjo, apkabino ją ir smakru atsirėmė į jos viršugalvį.
— Žinai, iš tikrųjų pasidarė lengviau.
Rasa pažvelgė į raktus, kurie dabar gulėjo virtuvės stalo stalčiuje. Visi jų. Tik jų. Be papildomų kopijų, be svetimos valdžios ženklų, be šeimyninių iliuzijų apie tai, kad „juk čia mama“.
— Žinoma, kad lengviau, — tyliai tarė ji. — Pasirodo, namų jaukumas nėra žvakės ir pledas. Jaukumas — tai kai niekas nepainioja meilės su teise landžioti į tavo piniginę.
Tomas krenkštelėjo.
— Tu kieta.
— Ne, — atsakė Rasa ir pagaliau nusišypsojo ramiai, be pykčio, be įtemptos kantrybės. — Aš tik nebenoriu gyventi namuose, kuriuose mano tyla laikoma šeimos nuolaida.