Vadinasi, metas gyventi taip, kad sprendimus priimtume patys.
– Rasa, palauk, – prikimusiu balsu tarė Tomas.
Tačiau ji jau ėjo į kambarį pasiimti Gabijos.
Kelionė atgal nusitęsė lėtai ir sunkiai.
Gabija automobilyje užmigo, galvą padėjusi ant pliušinio žaislo. Tomas vairavo nepratardamas nė žodžio, taip stipriai suspaudęs vairą, kad pirštai pabalo. Rasa taip pat tylėjo. Ne todėl, kad norėjo bausti tyla. Tiesiog buvo išsekusi. Kartais pokalbis baigiasi ne tada, kai pasakoma viskas, o tada, kai aiškinti nebėra prasmės.
Namuose, paguldę Gabiją, jie atsisėdo virtuvėje.
– Tu tyčia taip pasakei? – po ilgos pauzės paklausė Tomas.
– Ką būtent?
– Kad gerai, išsikraustysime. Lyg būtum jau viską nusprendusi.
– Ne šiandien nusprendžiau, – ramiai atsakė Rasa. – Seniai. Tik vis dar tikėjausi, kad iki to neprieisime.
Jis nuleido akis.
– Čia mano kaltė. Nereikėjo mamai pasakoti apie pinigus.
– Esmė ne vien piniguose, Tomai. Esmė ta, kad tavo mama visą tą laiką laikė butą pavadžiu mūsų kaklams. Anksčiau jai tiesiog buvo patogiau apie tai nekalbėti.
– Ji supyko, pasikarščiavo.
– Ne. Ji pasakė tai, ką iš tikrųjų galvoja. Tokiais momentais žmonės ne apsirinka, o prasitaria.
Tomas ilgai sėdėjo tylėdamas. Galiausiai paklausė beveik pašnibždomis:
– Ir kas dabar?
– Dabar porai mėnesių susirasime nuomojamą butą ir imsime paskolą. Pradiniam įnašui turime. Yra ir valstybės parama šeimai. Taip, bus nelengva. Bet bent jau niekas daugiau neprikaišios, kiek kainuoja jo „gerumas“.
Tomas žiūrėjo į stalą. Rasai buvo aišku, kaip jam skauda. Jis nebuvo mamos sijono įsikibęs vyras, nebėgdavo pas ją dėl kiekvieno menkniekio.
Tačiau giliai viduje tebegyveno sena, dar vaikystėje įskiepyta taisyklė: mamą reikia saugoti, mamos negalima liūdinti, mama nori tik gero.
– Tu tikrai nori išeiti? – paklausė jis.
– Aš noriu atrakinti duris savo raktu ir žinoti, kad niekas mūsų neišvarys dėl svetimų užgaidų.
Po savaitės jie rado butą nuomai.
Jis buvo ne prie darželio, ne toks šviesus, kaip Rasa būtų norėjusi, ir be indaplovės, prie kurios ji jau buvo spėjusi priprasti. Užtat Gabijai ten buvo atskiras kambarys.
Daiktus jie pakavo vakarais. Rasa dėjo indus į dėžes, storu žymekliu rašė: „virtuvė“, „knygos“, „Gabijos žaislai“.
Raktus Janinai Tomas nuvežė vienas. Grįžo vėlai, pelenų spalvos veidu ir paraudusiomis akimis.
– Ką sakė? – tyliai paklausė Rasa.
– Kad esu nedėkingas. Kad tu mane nuteikei prieš šeimą. Kad Ugnė bent jau stengiasi kažko pasiekti, o mes galvojame tik apie save.
– O tu?
– O aš pirmą kartą gyvenime nepradėjau teisintis.
Pirmasis mėnuo nuomojamame bute buvo sunkus.
Rytais Rasa veždavo Gabiją į darželį, paskui skubėdavo į buhalteriją. Vakare pasiimdavo dukrą, gamindavo vakarienę ir skaičiuodavo išlaidas.
Tomas ėmė papildomus iškvietimus. Jis dirbo kondicionierių ir vėdinimo sistemų meistru, o sezonas kaip tik buvo įsibėgėjęs. Abu pavargdavo taip, kad užmigdavo vos galvai palietus pagalvę.
Vis dėlto santaupos sąskaitoje neištirpo. Kai banke vadybininkė prieš juos išdėliojo paskolos variantus, Rasa netikėtai pajuto ne baimę, o palengvėjimą.
– Įmoka būtų apie tris šimtus dešimt eurų per mėnesį, – tarė darbuotoja, pastumdama atspausdintus lapus arčiau jų. – Įvertinus jūsų pradinį įnašą ir šeimai skirtą paramą. Terminas – dvidešimt metų.
Dvidešimt metų skambėjo bauginančiai. Tačiau dar baisiau buvo vėl priklausyti nuo kito žmogaus nuotaikos.
Savo butą jie rado ne iš karto. Rasa su nekilnojamojo turto agente apvažiavo pusę miesto, apžiūrėjo daugybę variantų. Galiausiai apsistojo ties nedideliu dviejų kambarių butu naujame name miesto pakraštyje. Tolokai. Be prabangaus remonto. Tai nebuvo butas iš žurnalų viršelių.