Užtat langai žvelgė į kiemą, o Gabijos kambaryje tilpo ne vien lova ir rašomasis stalas, bet dar ir spinta.
Apie Janiną jie beveik neužsimindavo. Ne todėl, kad būtų staiga tapę kilnūs ar atlaidūs. Tiesiog nebeliko jėgų vėl ir vėl malti tų pačių nuoskaudų.
Retkarčiais ji paskambindavo Tomui. Tie pokalbiai trumpėjo sulig kiekvienu kartu. Juose nebeliko ankstesnio kategoriškumo, pamokymų, įsakmaus tono. Kartą Rasa netyčia nugirdo, kaip Tomas atsakė:
– Ne, mama, atliekamų pinigų mes neturime. Mokame būsto paskolą.
Ir pirmąsyk tuose žodžiuose Rasa neišgirdo nei kaltės, nei bandymo teisintis.
Apie Ugnės ateljė jie sužinojo jau rudenį.
Prie parduotuvės Rasa sutiko buvusią Janinos kaimynę. Žodis po žodžio jos įsišnekėjo, ir moteris viską papasakojo.
Patalpas Ugnė vis dėlto išsinuomojo. Janina pasiėmė vartojimo paskolą, pridėjo savo santaupas, o dar paskubomis įleido nuomininkus į miesto butą, tikėdamasi, kad nuoma padengs mėnesines įmokas.
Žmonių prie turgelio sukiojosi nemažai, bet ne tiek, kiek buvo svajota. Vieni užeidavo paklausti kainos ir tuoj pat išeidavo. Užuolaidas pagal užsakymą siūdintis norinčių atsirasdavo retai. Kelnes palenkti, užtrauktuką įsiūti – taip, tokių darbų pasitaikydavo, tačiau iš jų 520 eurų patalpų nuomos nesurinksi.
Po trijų mėnesių išėjo antroji siuvėja. Dar po mėnesio sugedo overlokas. Ugnė ateljė uždarė.
Su buto nuomininkais Janinai irgi nepasisekė.
Viena šeima išsikraustė taip ir nesumokėjusi už paskutinį mėnesį. Kita paliko neapmokėtus komunalinius ir virtuvėje pradegintą palangę. Pirmą kartą per daugybę metų Janina į savo „gelbėjimosi ratą“ pažvelgė ne kaip į šeimos kozirį, o kaip į nesibaigiančių rūpesčių šaltinį.
Ji paskambino sausį.
Rasa tuo metu pjaustė salotas, Gabija žaidė, o Tomas dėliojo naujas taburetes.
– Mama, – tarė jis, žvilgtelėjęs į telefono ekraną.
Rasa nieko nesakė.
Tomas išėjo į kitą kambarį, bet dalis pokalbio vis tiek pasiekė virtuvę.
– Taip, mama… Supratau… Ne, aš negaliu prisiimti tavo įmokos… Ne todėl, kad nenoriu… Todėl, kad turiu savo šeimą ir savo įsipareigojimų… Mama, gana, nereikia…
Po kelių minučių jis sugrįžo ir atsisėdo prie stalo.
– Prašo padėti surasti normalius nuomininkus. Sako, kad pavargo.
– O ką tu jai atsakei?
– Pasakiau, kad paklausinėsiu kolegų. Ir viskas.
Rasa linktelėjo. Taip ir turėjo būti. Neleisti savęs vėl įtraukti į seną ratą, bet ir nekeršyti už tai, kas jau praėjo.
– Tau jos gaila? – tyliai paklausė ji.
Tomas kurį laiką patylėjo.
– Gaila. Bet man atrodo, kad pirmą kartą tikrai supratau vieną dalyką. Gailestis neturi kainuoti tavo paties gyvenimo.
Rasa vos kilstelėjo lūpų kampučius.
– Vėlokai supratai, bet geriau taip negu niekada.
Jis trumpai nusijuokė.
Jie vakarieniavo savo virtuvėje. Už lango krito sniegas, Gabijos kambaryje ant palangės švietė mažas namelio formos šviestuvas, kurį ji įjungdavo kiekvieną vakarą. Šaldytuvas tyliai burzgė, virdulys spragtelėjo, ir Tomas pakilo pilstyti arbatos.
Paprastas vakaras. Paprasta šeima. Tik dabar nebuvo nė vieno, kuris galėtų ateiti ir pasakyti: „Atlaisvinkite.“
Kartais Rasa vis dar prisimindavo Janinos veidą tą akimirką, kai ji ramiai ištarė: „Gerai, mes išsikraustysime.“
Ko gero, anyta iki paskutinės sekundės tikėjosi, kad sūnus ims prašyti, marti pravirks, o viskas vėl baigsis įprastu nuolankiu: „Gerai, mama, kaip pasakysi.“
Tačiau net stipriausia priklausomybė nutrūksta nuo vieno sprendimo. Po jo žmonės tiesiog susikrauna dėžes ir išeina į savo gyvenimą.
Ir galbūt sunkiausias klausimas šeimoje visai ne apie pinigus. O apie tai, kada dėkingumas turi baigtis, kad nevirstų duokle visam likusiam gyvenimui.