— Jums iš tiesų nereikia pinigų. Jūs sveika — žinau, nes Tomas prieš mėnesį nuvežė jus profilaktinei apžiūrai, ir visi tyrimai buvo geri. Turite butą, pensiją, lengvatas. Tačiau jums to neužtenka. Norite daugiau, nes žinote, kad galite išsireikalauti. Tomas nemoka pasakyti motinai „ne“. O jūs tuo naudojatės.
— Tomukas pats duoda! Pats!
— Tomas duoda todėl, kad jūs metų metus auginote jame kaltės jausmą, — Eglė nekėlė balso, bet kiekvienas jos žodis skambėjo aiškiai ir aštriai. — Nuolat primenate, kad užauginote jį viena. Kad dėl jo visko atsisakėte. Kad sūnus jums „skolingas“. Ir jis tikrai taip jaučiasi. Tik jis jums skolingas meilę, pagarbą ir rūpestį, o ne pinigus jūsų užgaidoms apmokėti.
— Neleisiu tau su manimi taip kalbėti! — suspigo Janina. — Tu apnuodijai mano sūnų! Jis anksčiau toks nebuvo! Visada buvo geras, rūpestingas! O dabar dėl tavęs drįsta atsikirsti! Savo motinai sako „ne“!
— Janina, Tomas jums neatsikerta. Jis tiesiog pirmą kartą gyvenime mėgina nusibrėžti ribas. Ir aš jį palaikysiu.
Eglė atsigręžė į sutrikusius bendradarbius.
— Atsiprašau už šį spektaklį. Jis tuoj baigsis.
Tada ji vėl pažvelgė į anytą.
— Norėjote viešo pokalbio? Prašom, turėsite. Mano sąlygos tokios. Mes ir toliau jums padėsime, bet nebe taip, kaip iki šiol. Kartą per mėnesį Tomas atveš jums maisto maždaug už šimtą eurų. Jeigu nutiks tikra bėda — liga, rimtas gedimas, neatidėliotinas reikalas — padėsime, bet tik tada, kai patikrinsime informaciją. Nebebus jokių staigių prašymų „skubiai reikia pinigų“. Nebebus manipuliavimo. Nebebus kaltės spaudimo.
— Tu neturi teisės man nurodinėti!
— Turiu. Nes tai mūsų su Tomu bendri pinigai, mūsų šeima ir mūsų taisyklės. Priimate jas — išsaugome normalius santykius. Nepriimate — tada negaunate nieko, išskyrus būtiną pagalbą, jeigu išties nutiktų rimta nelaimė.
Janina ėmė blaškytis akimis po patalpą, tarsi tarp svetimų žmonių ieškotų užtarimo, bet visi nusuko žvilgsnius. Akivaizdu, ne tokio rezultato ji tikėjosi. Jos planas subyrėjo. Vietoj išsigandusios marčios, kuri dėl gėdos sutiktų su bet kuo, prieš ją stovėjo rami, tvirta moteris, nebijanti garsiai pasakyti tiesos.
— Aš… aš pasiskųsiu Tomui! — sušnarpštė anyta, ir šį kartą jos skruostais tikrai nuriedėjo ašaros — bejėgio įniršio ašaros. — Jis sužinos, kaip tu su manimi kalbėjai!
— Skųskitės, — ramiai linktelėjo Eglė. — Šį vakarą aš pati jam viską papasakosiu. Parodysiu ir biuro kamerų įrašą. Tomas protingas žmogus, jis supras.
— Jis pasirinks motiną! Visada rinkdavosi motiną!
— Galbūt, — Eglė vos kilstelėjo pečius. — Tai jo teisė. Bet jeigu jis pasirinks motiną, kuri juo manipuliuoja ir jį apgaudinėja, tada gal man teks pasirinkti kitokį gyvenimą. Be melo ir spaudimo.
Tie žodžiai Janiną paveikė lyg ledinis vanduo. Ji pagaliau suvokė peržengusi ribą. Suprato, kad marti neblefuoja. Kad ji iš tikrųjų gali išeiti — ir tada Tomas liks vienas, plėšomas tarp kaltės ir nuoskaudos.
— Tu… tu jo nemyli, — iškošė anyta. — Mylinti moteris tokių ultimatumų nekelia.
— Myliu. Todėl ir kalbu, — Eglė atsakė be dvejonės. — Nenoriu, kad jis visą gyvenimą būtų svetimų manipuliacijų įkaitas. Net jei tos manipuliacijos ateina iš jo paties motinos. Noriu, kad jis būtų laimingas, o ne nuolat jaustųsi kaltas. Kad tėvams padėtų iš meilės, o ne iš baimės.
Janina čiupo rankinę ir metėsi durų link. Prie slenksčio dar atsigręžė.
— Pasigailėsi! Jūs visi, šiuolaikiniai, pasigailėsite, kai pasensite ir suprasite, kad vaikai jums nieko neskolingi!
— Janina, — Eglė prabilo jai pavymui. — Vaikai iš tiesų nieko neskolingi. Bet jie myli ir rūpinasi, jeigu to buvo mokomi, jeigu jų nesulaužė kaltės jausmu. Pagalvokite apie tai.
Anyta trenkė durimis. Agentūros priimamajame kelioms sekundėms įsivyravo tokia tyla, kad atrodė, jog visi sulaikė kvapą.
Pirmoji tyliai prabilo Rūta:
— „Šiaurės sąjungos“ klientai vis dar laukia…
— Taip, žinoma, — Eglė pasitaisė švarką, perbraukė ranka per plaukus. — Eime.
Ji perėjo per registratūros zoną, jausdama į save nukreiptus kolegų žvilgsnius.