Juose nebuvo pašaipos. Veikiau nuostaba, užuojauta ir kažkoks tylus pripažinimas. Kažkuris darbuotojas nedrąsiai suplojо, paskui prie jo prisidėjo dar keli žmonės.
Eglė neatsisuko. Ji ėjo į posėdžių salę ir su kiekvienu žingsniu jautė, kaip kūne pamažu slūgsta įtampa. Pagaliau ji padarė tai, ką turėjo padaryti jau seniai.
Tą vakarą namo ji grįžo vėlai. Virtuvėje, paniuręs ir susigūžęs, sėdėjo Tomas. Priešais jį ant stalo stovėjo puodelis arbatos, prie kurio jis nė nebuvo prisilietęs.
— Skambino mama, — tarė jis, nepakeldamas akių. — Verkė. Sakė, kad pažeminai ją visų akivaizdoje. Kad pavadinai manipuliatore.
Eglė nusivilko paltą, ramiai įėjo į virtuvę ir atsisėdo priešais vyrą.
— Ji atėjo pas mane į darbą. Surengė sceną prie kolegų. Norėjo, kad pinigus duočiau viešai, kad negalėčiau atsisakyti.
Tomas pagaliau pakėlė į ją akis. Jo žvilgsnyje buvo sumišimas.
— Mama taip nepasielgtų…
— Tomai, — Eglė švelniai paėmė jo ranką. — Jei manimi netiki, parodysiu įrašą iš biuro kamerų.
— Tu filmavai mano motiną?
— Ne. Kameros ten veikia nuolat, dar gerokai iki jos apsilankymo. Aš tik noriu, kad išgirstum tiesą, o ne vien jos pasakojimą.
Eglė atsinešė nešiojamąjį kompiuterį, atidarė reikiamą failą. Po kelių sekundžių iš garsiakalbių pasigirdo Janinos balsas:
— „Tomuk, tu juk žadėjai, kad padėsite! Pasikalbėk su žmona, ji nenori man duoti pinigų!“
Tomas klausėsi tylėdamas. Su kiekviena fraze jo veidas darėsi vis niūresnis. Kai Eglė sustabdė įrašą, jis atsilošė kėdėje ir sunkiai iškvėpė.
— Aš nežinojau, — sumurmėjo jis. — Ji man visai kitaip papasakojo… Sakė, kad ramiai kalbėjotės, o tu ją tiesiog išvarei…
— Tomai, tavo mama tavimi manipuliuoja nuo vaikystės, — tyliai, bet tvirtai pasakė Eglė. — Ji išmokė tave jausti kaltę už tai, kad gyveni savo gyvenimą. Už tai, kad vedei. Už tai, kad kiekvienos laisvos minutės neskiri jai. Aš nesakau, kad ji blogas žmogus. Ji tave myli. Bet ta meilė… nuodinga. Ji spaudžia, smaugia ir reikalauja aukų.
— Ką man dabar daryti? — Tomas perbraukė delnu per veidą. — Ji mano mama. Aš negaliu tiesiog…
— Aš neprašau jos išsižadėti, — Eglė suspaudė jo pirštus. — Prašau tik nubrėžti ribas. Mes jai padėsime. Bet ne pagal pirmą komandą ir ne bet kokiomis sumomis. Sąlygas šiandien jai aiškiai pasakiau. Kartą per mėnesį — maisto produktai. Jei nutinka tikra bėda — pagalba, bet tik įsitikinus, kad jos reikia. Jokių melų, jokių spaudimų, jokių teatrų.
— Ji nesutiks.
— Tada negaus nieko, — ramiai, bet labai aiškiai atsakė Eglė. — Tomai, aš tave myliu. Tačiau negyvensiu šeimoje, kurioje mane bando žeminti ir šantažuoti. Noriu, kad būtum laimingas. Noriu, kad kurtume savo gyvenimą, o ne nuolat slėptumėmės po priekaištų ir reikalavimų šešėliu.
Tomas ilgai nieko nesakė. Tik žiūrėjo į stalą, lyg ten ieškotų atsakymo. Galiausiai jis linktelėjo.
— Gerai. Rytoj jai paskambinsiu. Pasakysiu, kad sutinku su tavo sąlygomis.
— Ne su mano, — pataisė Eglė. — Su mūsų. Mes esame šeima. Sprendimus priimame kartu.
Tomo lūpose šmėstelėjo vos pastebima šypsena.
— Su mūsų, — pakartojo jis.
Janina visą savaitę neskambino. Paskui vis dėlto susisiekė su Tomu. Jos balsas buvo šaltas, įžeistas, kupinas užgniaužto pykčio. Ji pareikalavo, kad Eglė atsiprašytų. Tomas atsisakė. Motina trenkė ragelį.
Dar po savaitės Janina, nors ir sukandusi dantis, priėmė nustatytas taisykles. Ne todėl, kad staiga būtų supratusi ar pasikeitusi. Tiesiog ji suvokė: tai vienintelė pagalba, kurios gali tikėtis. Kitas kelias buvo visiškas paramos nutraukimas.
Kartą per mėnesį Tomas nuveždavo jai maisto produktų. Pirmą sykį Janina pasitiko jį akmeniniu veidu, beveik nekalbėjo, tik sausai padėkojo. Bet laikui bėgant jos laikysena ėmė kiek minkštėti. Vieną dieną ji net paklausė, kaip Eglei sekasi darbe. Tai buvo nedidelis, bet vis dėlto žingsnis į priekį.
Eglė nesikūrė iliuzijų. Ji puikiai suprato, kad anyta iš esmės nepasikeis. Tokiam amžiui ir tokiam būdui stebuklingų virsmų nebūna. Vis dėlto dabar tarp jų atsirado aiškios taisyklės. O kartu su jomis — bent šiokia tokia erdvė normaliam ryšiui: gal ir vėsiam, gal atsargiam, bet žmogiškam.
Vieną vakarą, kai jie su Tomu sėdėjo ant sofos, jis netikėtai prabilo:
— Žinai, supratau vieną dalyką. Mama tikrai daug dėl manęs paaukojo. Tai tiesa. Bet ji nori, kad dabar aukočiausi ir aš. Visą gyvenimą. Be pabaigos. Ir tai nėra teisinga.
— Tėvai duoda vaikams tam, kad šie būtų laimingi, — tyliai atsakė Eglė. — Ne tam, kad paskui visą gyvenimą atsiimtų skolą.
— Aš jai dėkingas. Ir myliu ją. Bet noriu gyventi savo gyvenimą. Su tavimi.
Eglė prisiglaudė prie jo peties.
— Vadinasi, susitvarkysime.
Janina ir toliau liko nepatenkinta. Tačiau bent jau liovėsi manipuliuoti. Nes pagaliau suprato: šitas būdas daugiau nebeveikia.