Ją pakeitė viską ryjantis įtūžis, kuriam reikėjo rasti išeitį. O vienintelis žmogus, į kurį tą akimirką buvo galima nukreipti visą susikaupusį nuodą, buvo jos pačios dukra.
– Užsičiaupk, išlaikytine! – suurzgė Janina, žengdama prie fotelio. – Per dienas tik sėdi, nė piršto nepajudini! Čia viskas per tave! Jei bent kiek būtum naudinga, jei nors kartą po savęs lėkštę išsiplautum, man nereikėtų prašyti tos… tos išsišokėlės! Tu mano namus paverti kiaulide, o aš paskui turiu kuopti?!
– Aš tavęs neprašiau jai skambinti ir manęs žeminti! – šūktelėjo Rasa, pašokdama nuo fotelio. – Čia tavo žaidimai, mama! Tau patinka mus kiršinti, stebėti, kaip Mantas blaškosi tarp mūsų! Tik nepagalvojai, kad ir jo kantrybė gali trūkti! Dabar jis mano daiktus ketina mesti į šiukšlyną, ne tavo!
Jos stovėjo viena priešais kitą – dvi moterys, daugelį metų sudariusios tvirtą sąjungą prieš visą pasaulį, o labiausiai prieš Eglę. Tačiau dabar, kai jų bendras priešas smogė ir atsitraukė, tas aljansas sutrūkinėjo. Pro plyšius išsiveržė visa ilgai kaupta panieka viena kitai.
Ginčą perkirto aštrus, įsakmus durų skambutis. Jis nuskambėjo taip garsiai, lyg mygtukas būtų buvęs spaudžiamas ne pirštu, o visu delnu. Abi nutilo, sustingo ir susižvalgė. Jų akyse šmėstelėjo tas pats išgąstis. Janina patraukė prie durų, pakeliui bandydama veidui suteikti kenčiančios motinos išraišką.
Už slenksčio stovėjo Mantas. Jis neatrodė supykęs įprasta prasme. Nerėkė, jo veido nekraipė įniršio grimasa. Jis buvo visiškai ramus – ir būtent tai gąsdino labiau už bet kokį šauksmą. Šaltos, patamsėjusios akys perbėgo koridoriumi, trumpam sustojo ties apdulkėjusia komoda, paskui nuslydo prie svetainėje sustingusios sesers ir galiausiai įsmigo į motiną. Jis nepasisveikino. Nepratarė nė žodžio.
Tylėdamas praėjo pro jas ir tiesiai nužingsniavo į buto gilumą.
– Mantai, sūneli, tu viską ne taip supratai! Čia Eglė… – puolė aiškinti Janina jam už nugaros, bet jis net neatsisuko.
Jis įėjo į Rasos kambarį – į tą mažosios princesės šventovę, kurioje ji gyveno iš jo pinigų. Nesidairė. Priėjęs prie spintos, vienu staigiu judesiu plačiai atlapojo duris ir nuo lentynos ištraukė kelis didelius juodus šiukšlių maišus – tuos pačius, kuriuos Rasa buvo nusipirkusi, bet taip niekada ir nepanaudojusi. Jo judesiai buvo tikslūs, sausi, beveik dalykiški. Jis ėmė plėšti nuo pakabų sukneles, brangius džinsus, palaidines ir mesti viską į maišus.
– Mantai, ką tu darai?! – suklykė Rasa, pripuolusi prie jo. Ji įsikibo jam į ranką, mėgindama sulaikyti. – Čia mano daiktai! Tau gal protas pasimaišė?!
Mantas pažvelgė į ją taip, tarsi priešais stovėtų ne sesuo, o įkyrus vabzdys. Vienu judesiu nusipurtė jos ranką ir tęsė darbą. Antras maišas prisipildė batų dėžių – naujų batelių, kurių nė vieni nebuvo avėti. Į trečią sukrito rankinės ir kosmetikos priemonės.
– Brangusis, liaukis! Kas tau pasidarė?! Ji juk tavo sesuo! Vargšelės širdis silpna! – aimanavo Janina, teatrališkai mosikuodama rankomis, bet nuo slenksčio taip ir nepajudėdama.
Kai ir trečiasis maišas prisipildė, Mantas jį užrišo ir dusliu dunkstelėjimu numetė ant grindų. Tada išsitiesė ir pagaliau pažvelgė į jas abi.
– Jūs tikrai manėte, kad taip bus amžinai? – paklausė tyliai, tačiau jo balsas užpildė visą kambarį. – Galvojote, kad aš be galo mokėsiu už šitą cirką? Už Rasos tinginystę ir tavo manipuliacijas, mama?
Jis žengė arčiau sesers. Rasa nevalingai atsitraukė.
– Klausyk atidžiai, Rasa. Iki rytojaus susirasi darbą. Bet kokį. Kad ir valytojos. Ir pradėsi iš tikrųjų padėti mamai, o ne tik apie tai kalbėti. Kitu atveju šitie maišai keliaus kartu su tavimi į nuomojamą būstą. Už kurį mokėsi pati. Iš manęs daugiau pinigų negausi. Nė cento.
Tada jis atsigręžė į motiną.
– O tu, mama… pradėk pratintis. Nebebus nei berniuko pasiuntinuko, nei nemokamo pinigų šaltinio.
Atsakymo Mantas nelaukė. Tiesiog apsisuko, perėjo per butą ir tyliai spragtelėjus užvėrė paskui save lauko duris. Kambaryje liko dvi moterys, trys juodi maišai ir išdraskyta spinta – lyg kapų kauburiai, po kuriais buvo palaidotas jų ankstesnis, patogus gyvenimas.
Praėjo trys dienos. Trys neįprastos, beveik kurtinančios tylos dienos. Manto telefonas tylėjo. Nebuvo nei motinos raudų kupinų skambučių, nei pasyviai agresyvių Rasos žinučių su prašymu „pervesti šiek tiek“. Eglės ir Manto namuose tvyrojo trapi, beveik apčiuopiama ramybė.
Jie vakarieniaudavo, kalbėdavosi apie praėjusią dieną, žiūrėdavo filmus. Tiesiog gyveno savo gyvenimą – ir tas paprastas normalumas atrodė kaip gležnas daiktas, kurį bet kurią akimirką kas nors gali išplėšti iš rankų.