Vis dėlto Mantas neatsipalaidavo. Jis laukė. Per gerai pažinojo Janiną, kad patikėtų, jog ji taip lengvai nuleis rankas. Ta ramybė jam priminė ne pabaigą, o užlaikytą kvėpavimą prieš audrą. Pauzę prieš paskutinį, lemiamą smūgį.
Ir tas smūgis atėjo.
Šeštadienio vakarą, vos jiems susėdus prie vakarienės stalo, koridoriuje staiga sugaudė durų skambutis. Tai nebuvo trumpas, mandagus paspaudimas. Garsas tęsėsi ilgai, įkyriai, beveik kaltinamai, lyg už durų stovintis žmogus jau iš anksto laikytų save nuskriaustu ir teisėtu.
Mantas lėtai padėjo šakutę ant lėkštės. Pažvelgė į Eglę. Jo akyse be žodžių buvo parašyta: prasidėjo.
Jis nuėjo atidaryti.
Ant slenksčio stovėjo Janina ir Rasa. Abi sustingusios, pasitempusios, tarsi du keršto paminklai. Apsirengusios geriausiais drabužiais, su tokia iškilminga veido išraiška, lyg būtų atėjusios ne į sūnaus butą, o į teismo salę, kur pačios ketino būti ir teisėjomis, ir kaltintojomis.
– Mums reikia pasikalbėti. Rimtai, – be jokio pasisveikinimo pareiškė Janina.
Ji žiūrėjo ne į Mantą, o tiesiai į Eglę, sėdinčią prie stalo.
Mantas tylėdamas pasitraukė į šoną, leisdamas joms įeiti. Kai jos peržengė slenkstį, jis uždarė duris ir liko stovėti atsirėmęs į jas, tarsi užkirsdamas kelią atsitraukimui. Nors, tiesą sakant, jos nė neatrodė ketinančios trauktis.
Eglė nepakilo. Tik ramiai padėjo į šalį įrankius ir laukė to, kas jau seniai kabėjo ore.
– Klausau, – santūriai tarė Mantas.
Janina žengė į kambario vidurį. Rasa atsistojo šalia jos, ištikima ir įsitempusi, lyg padėjėja, pasiruošusi bet kurią akimirką paduoti naują kaltinimą.
– Atėjome padėti taško, Mantai, – pradėjo Janina, o jos balse virpėjo vos tramdomas įniršis. – Mes per ilgai kentėjome. Nuo tos dienos, kai tavo gyvenime atsirado… ji, – moteris su pasišlykštėjimu mostelėjo Eglės pusėn, – mūsų šeima pradėjo byrėti.
Ji atsuko tave prieš tavo motiną. Prieš seserį. Ji įlindo tau į galvą ir tampo už virvučių kaip kokią lėlę. O tu, apakęs, net nesupranti, kad ši prisiplakėlė naudojasi tavimi ir tavo pinigais.
– Viską jai skiri! – įsiterpė Rasa, akys degė pykčiu. – O tavo tikra sesuo turi maldauti tavęs būtiniausiems dalykams. Ji gyvena mūsų namuose, naudojasi tuo, ką tu galėjai duoti man!
Jos kalbėjo viena per kitą, viena kitą papildydamos ir nutraukdamos, išliedamos viską, kas kaupėsi ne vienerius metus. Kaltinimai buvo absurdiški, iškreipti, kartais net komiškai nelogiški. Tačiau jie skambėjo tokiu geležiniu įsitikinimu, kad pašalinis žmogus galbūt akimirkai būtų suabejojęs: o gal jos pačios tuo tikrai tiki.
Eglė tylėjo. Ji žiūrėjo į jas be neapykantos. Veikiau su šaltu, atsargiu smalsumu – taip mokslininkas stebi nemalonų, bet nuspėjamą vabzdį po stiklu.
Mantas taip pat nepertraukė. Jo veidas išliko ramus, beveik nejudrus. Jis leido joms kalbėti, leido ištaškyti visą nuoskaudų purvą, pakilti iki aukščiausios įtampos ribos. Ir tik kai Janina, išsikvėpusi nuo savo pačios tirados, žengė dar vieną žingsnį pirmyn, pagaliau nuskambėjo tai, dėl ko jos iš tiesų atėjo.
– Gana, – iškilmingai ištarė ji. – Mes keliame tau sąlygą. Arba ši moteris dingsta iš mūsų šeimos ir iš tavo gyvenimo, arba tu mums daugiau ne sūnus. Rinkis, Mantai. Arba mes – tavo kraujas, tavo šeima. Arba ji.
Kambaryje akimirksniu sutirštėjo tyla. Janina ir Rasa žiūrėjo į jį iššaukiančiai, tvirtai įsitikinusios savo galia. Jos tikėjo kraujo ryšio neliečiamumu. Tikėjo, kad dabar jis palūš. Kad galiausiai grįš į seną vietą – patogų, klusnų, kaltės jausmu valdomą Mantą.
Jis lėtai atsiplėšė nuo durų. Priėjo prie motinos ir sustojo taip arti, kad matė kiekvieną raukšlę jos įniršio iškreiptame veide. Pažvelgė tiesiai į akis. Jo balsas buvo tylus, lygus, be šauksmo – ir būtent todėl skambėjo negailestingai.
– Norite, kad pasirinkčiau? Gerai. Aš renkuosi.
Jis trumpam nutilo, leisdamas joms pasimėgauti akimirka, kurią jos turbūt palaikė savo pergale.
– Renkuosi savo žmoną. Renkuosi savo namus. Renkuosi ramybę. Renkuosi gyvenimą, kuriame nėra vietos jūsų purvui. Ir žinote kodėl? Nes jūs nesate šeima. Jūs esate vartotojos.
Janinos veidas sustingo. Rasa pravėrė burną, bet neišleido nė garso.
– Jūs – juodoji skylė, – tęsė Mantas. – Siurbianti laiką, jėgas, pinigus ir niekada nepasakanti: gana. Tu, mama, taip ir nesupratai, kad tavo sūnus užaugo. O tu, Rasa, niekada nenorėjai suaugti. Tas vaikinas, kuris buvo jūsų piniginė, jūsų atrama, jūsų amžinas kaltasis, mirė prieš tris dienas jūsų koridoriuje. O aš jums esu svetimas žmogus. Eglės vyras.
Jis apsisuko, priėjo prie durų ir plačiai jas atvėrė.
– Jūsų ultimatumą priėmiau. Nuo šios akimirkos tu man nebe motina. O tu man nebe sesuo. Neskambinkite. Neateikite. Aš jūsų nepažįstu. Pinigų nebebus. Niekada. Sudie.
Jis nežiūrėjo į jų veidus, kuriuose šoką pamažu keitė siaubingas suvokimas, kad tai nėra grasinimas. Tai sprendimas. Galutinis. Neatšaukiamas.
Mantas tik stovėjo laikydamas atvertas duris, kol jos, suklupusios savo pačių pasipūtimo griuvėsiuose, lyg apakintos išėjo į laiptinę. Janina dar bandė kažką pasakyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Rasa tik gniaužė rankinuko rankeną, tarsi tas menkas daiktas galėtų išlaikyti byrėjančią jos pasaulio tvarką.
Kai jų žingsniai nutolo, Mantas tyliai uždarė duris.
Pasuko raktą spynoje.
Bute stojo tyla. Ne ta ankstesnė, įtempta, laukianti. Kita. Tikra. Gili. Laisvės tyla.
Jis grįžo prie stalo, atsisėdo priešais Eglę ir paėmė jos ranką į savąją. Delnas buvo šiltas, gyvas, tikras.
Karas baigėsi.