Prie restorano durų buvo sujudimas. Svečiai būriavosi, kažkas piktinosi, kažkas kuždėjosi į ausį, keli žmonės mėgino išsikviesti taksi. Janinos balsas skambėjo garsiau už visų:
– Mergaitei tiesiog nervai neatlaikė. Mes viską sutvarkysime.
Mama jai atsakė taip ramiai, kad žodžius išgirdau net stovėdama už durų:
– Mergaitei priklauso butas. Ir galva ant pečių taip pat. O štai jūsų sūnui, regis, labai trūksta pagarbos.
Aš išėjau pro tarnybinį įėjimą. Lietus jau buvo beveik nurimęs. Ore maišėsi šlapio asfalto ir liepų kvapas. Lina norėjo važiuoti kartu, bet papurčiau galvą.
– Nereikia. Noriu pabūti viena.
– Tikrai susitvarkysi?
– Aš jau susitvarkiau.
Taksi sustabdžiau prie gretimo kiemo. Vairuotojas metė žvilgsnį į veidrodėlį: lininė suknelė, vestuvinė šukuosena, ant kelių – baltų bijūnų puokštė.
– Šventė nenusisekė? – atsargiai paklausė.
– Priešingai. Baigėsi pačiu laiku.
Daugiau jis nieko nebeklausinėjo.
Grįžusi namo pirmiausia užėjau pas budėtoją ir pasiėmiau atsarginį raktą, kurį buvau palikusi nenumatytam atvejui. Tada pakilau į savo butą. Durys atsivėrė tyliai. Viduje viskas buvo taip, kaip man patiko: prie lango ant stalo gulėjo siuvėjo centimetras, ant kėdės atkaltės kabėjo nebaigtas švarkelis, ant palangės žaliavo bazilikas vazone. Mano gyvenimas. Nedidelis, kartais ankštokas, bet savas.
Išėmiau iš spynos seną cilindrą ir pasidėjau ant delno. Kaimynas iš trečio aukšto kadaise parodė, kaip jį pakeisti, kai man pradėjo strigti raktas. Tąsyk nusijuokiau:
– Man labiau tiktų sukneles siūti, o ne spynas ardyti.
Jis tik gūžtelėjo pečiais:
– Moteriai savo namuose pravartu mokėti ir viena, ir kita.
Nauja spyna gulėjo komodos stalčiuje. Buvau ją nusipirkusi po to karto, kai Tomas vieną rytą pasirodė nepranešęs, atrakino duris savo raktais ir linksmai tarė:
– Siurprizas.
Tada nieko nepasakiau. Tik dėžutę paslėpiau po skalbiniais. Matyt, galva jau seniai viską suprato, tik širdis dar vilkosi iš paskos.
Su spyna vargau ilgai. Per tą laiką būčiau spėjusi pritaikyti suknelę prie figūros, o su metalu kapanojausi kaip pirmokė. Atsuktuvas slydo, varžtas vis iškrisdavo, pirštus maudė. Bet kai naujas raktas pagaliau pasisuko naujame cilindre, pirmą kartą per visą dieną nusišypsojau.
Telefonas netilo. Tomas. Janina. Nežinomi numeriai. Vėliau pasipylė žinutės.
„Nedaryk sau gėdos, grįžk.“
„Svečiai klausinėja, ką mums sakyti.“
„Atvažiuosiu, atrakink.“
„Tu privalai pasiaiškinti.“
Išjungiau garsą.
Nebeturėjau kam aiškintis.
Tomas pasirodė tada, kai už lango pradėjo temti šlapias kiemas. Iš pradžių spaudė domofoną. Paskui beldė į duris. Galiausiai ėmė kalbėti per jas.
– Rasa, atidaryk. Mes suaugę žmonės. Reikia viską išspręsti.
Sėdėjau ant grindų prie siuvimo mašinos ir ardžiau vestuvinės suknelės kraštą. Ne todėl, kad negirdėjau. Tiesiog pirmą kartą tą dieną mano rankos darė tai, ką suprato.
– Žinau, kad tu namie, – tarė jis. – Nevaidink spektaklio.
Mažomis žirklutėmis toliau skyriau siūlę, atsargiai, kad neįkirpčiau audinio.
– Mano raktai netinka, – jo balsas staiga pasikeitė. – Tu pakeitei spyną?
Tylėjau.
– Rasa, čia jau nebejuokinga.
Žirklutės trakštelėjo. Siūlas pasidavė.
– Bent jau atidaryk, pasikalbėkime!
Priėjau prie durų, bet grandinėlės nenuėmiau.
– Kalbėk.
– Tu suvoki, ką padarei? Žmonės atvažiavo, mama vos nenualpo. Tu paverti mane pajuokos objektu.
– Tu ir pats neblogai su tuo susitvarkei.
– Dėl kažkokio popieriaus? Dėl buto?
– Ne dėl buto, Tomai. Dėl to, kad tu jau buvai nusprendęs, kiek verta mano gyvenimas.
Už durų jis garsiai įkvėpė.
– Aš norėjau šeimos.
– Ne. Tu norėjai patogaus mainų sandorio: mano butas už tavo ramybę.
– Tu viską iškraipai.
– Eik.
– Neišeisiu, kol nesusitarsime.
– Tada kviesiu policiją.
Jis nutilo. Po akimirkos delnu trenkė į duris. Ne iš visų jėgų, bet tiek pakako, kad koridoriuje sudrebėtų veidrodis.
– Dar gailėsies.
– Jau nebe.
Jo žingsniai nutolo ne iš karto. Kurį laiką jis dar stovėjo, lyg laukdamas, kada išsigąsiu savo pačios sprendimo. Paskui lifto durys dunkstelėjo, ir butą apgaubė tyla.
Grįžau prie suknelės. Nukirpau ilgą šleifą. Tada nuardžiau nėrinius nuo rankovių ir atsargiai sudėjau atskirai. Baltas audinys nugulė ant stalo – švarus, paklusnus, vis dar tinkamas kam nors gražiam. Iš jo buvo galima pasiūti puošnią suknelę mergaitei, pamušalą švarkui ar uždangalą manekenui. Juk ne medžiaga kalta, kad ją kažkas mėgino panaudoti ne pagal paskirtį.
Kai ateljė užsidegė pirmoji šviesa, aš jau stovėjau prie sukirpimo stalo su paketu rankose. Birutė sėdėjo prie lango.