ir gėrė arbatą iš stiklinės su metaliniu laikikliu.
– Na? – paklausė ji, net nepakeldama akių.
– Vestuvių nebuvo.
– Matau. Moteris, kurios vestuvės įvyko, vaikšto visai kitaip. O tu eini taip, lyg iš degančio tvarto būtum ištempusi siuvimo mašiną.
Paketą padėjau ant stalo.
– Galiu čia viską išardyti?
– Ne gali, o reikia.
Birutė priėjo arčiau, pirštais perbraukė per audinį.
– Gerai padaryta.
– Buvo gerai.
– Darbas ir liko geras. Ne siūlė suklydo, Rasa. Suklydo žmogus, kuriam pasirodė, kad suknelė jau paverčia tave jo nuosavybe.
Atsisėdome viena šalia kitos. Ji ardė šoninę siūlę, aš vieną po kitos nuiminėjau sagas. Nebuvo nei riksmų, nei ilgų aiškinimųsi. Tik tylus trūkinėjančių siūlų traškesys ir lietaus barbenimas į skardinį stogelį už lango.
Mama paskambino tada, kai nėrinius vyniojau į lygų, tvarkingą ritinį.
– Kaip tu?
– Gyva. Pykstu. Bet laikausi.
– Jis buvo atėjęs?
– Buvo. Vidun nepateko.
– Gerai.
Kurį laiką tylėjau, paskui paklausiau:
– Mama, tau dėl manęs gėda?
Ji net supyko.
– Man gėda tik dėl to, kad anksčiau nepaklausiau, ar tu laiminga. Visa kita – ne gėda.
Namo grįžau jau smulkiam lietui krapnojant į veidą. Prie laiptinės stovėjo Janina. Be skėčio. Iš tvarkingai susegtų plaukų buvo išsipešusios sruogos, o veidas atrodė papilkėjęs, tarsi per naktį būtų praradęs spalvą.
– Rasa, – tarė ji. – Mums reikia pasikalbėti.
– Mums nereikia.
– Tu jauna, karšta. Nesupranti, ką darai. Tomas kenčia.
– Tegul mokosi.
Ji suspaudė lūpas į siaurą liniją.
– Butas tavęs laimingos nepadarys.
– Galbūt. Užtat jis nepaprašys manęs parduoti savęs dėl kažkieno patogumo.
– Tu žiauri.
– Ne. Tiesiog jūs pirmą kartą išgirdote „ne“ ir nusprendėte, kad tai žiaurumas.
Janina žengė žingsnį artyn.
– Tomas geras žmogus.
– Tegu būna geras be mano buto.
Ji nusuko veidą. Atrodė, kad ant liežuvio jai jau sukasi kažkas aštraus, įprastai įgeliančio, tokio, ką būtų pasakiusi be jokios sąžinės graužaties. Bet kiemas buvo tuščias, žiūrovų nebuvo, ir žodžiai staiga prarado pusę savo galios.
– Jis tave mylėjo, – galiausiai ištarė ji.
– Meilė neateina prieš santuokos registraciją su popieriumi pasirašyti.
Aplenkiau ją ir įėjau į laiptinę.
Daugiau jie nebepasirodė. Dar kelis kartus skambino, paskui nutilo ir telefonas. Su restoranu, svečiais ir visu tuo neišsipildžiusiu triukšmu jie tvarkėsi be manęs. Tomas savo dėžes iš balkono pasiėmė per kaimyną – net neužlipo iki mano durų. Raktus grąžino, nors jie jau ir taip nieko nebeatidarė.
Maniau, skaudės labiau. Tačiau tas skausmas buvo panašus į adatos dūrį: staigus, žeidžiantis, bet iš karto aišku, iš kur ją ištraukti.
Butas pamažu liovėsi prisiminęs Tomą. Dingo jo puodelis su užrašu „namų galva“. Išnešiau šlepetes, kurias jis pats sau buvo nusipirkęs ir palikęs prie durų lyg būsimo persikraustymo ženklą. Nuo sienos nukabinau kalendorių, kuriame vestuvių data buvo apibraukta raudonu markeriu. Į tą vietą pakabinau seną medinę siūlų ritę, rastą ateljė. Didelę, patamsėjusią, su nuskeltu krašteliu. Keista, bet mano sienai ji tiko daug labiau negu bet koks kalendorius.
Suknelės neišmečiau. Iš standaus atlaso pasiuvau užvalkalą siuvimo mašinai. Nėriniai virto užuolaidėle mažam langui mano darbo kampe. Sagas supyliau į stiklainį. Šleifas dar ilgai gulėjo atskirai, kol vieną dieną supratau, ką su juo daryti.
Tą dieną, kai neturėjau skubių užsakymų, prie lango nusinešiau siaurą medinę kėdę. Tą pačią, ant kurios Tomas kadaise sėdėjo, vartė telefoną ir sakė:
– Rasa, kam išvis reikalingi tie tavo perdarymai? Geriau susirastum normalų darbą.
Kėdė buvo tvirta, tik sėdimoji dalis nutrinta. Aš aptraukiau ją audiniu nuo vestuvinio šleifo. Baltas atlasas prigulė lygiai, be raukšlių. Kraštą perėjau plona siūle. Jokių rožių, jokių nėrinių, jokių kaspinėlių. Tik švarus, šviesus paviršius.
Kai kėdė buvo baigta, pastačiau ją šalia siuvimo mašinos. Atsisėdau, paspaudžiau pedalą ir išgirdau tolygų mechanizmo ritmą. Mašina ėmė siūti ramiai, užtikrintai, lyg ir ji būtų laukusi, kol iš namų bus išneštas nereikalingas triukšmas.
Ant stalo gulėjo naujas užsakymas – paprasta mėlyna suknelė moteriai, kuri per primatavimą pasakė:
– Norėčiau tokios, kad ją vilkėdama būčiau savimi.
Nusišypsojau. Šita užduotis man buvo visiškai aiški.
Už lango po lietaus šviesėjo stogai. Kažkur žolėje prie restorano, tikriausiai, tebegulėjo mano žiedas. Gal jį rado kiemsargis. Gal jis nusirito po krūmu. Man tai neberūpėjo. Žiedas buvo apie pažadą, kurio iš tiesų niekada nebuvo. O kėdė prie lango – apie vietą, kurią pasilikau sau.
Nuleidau pėdelę ant audinio ir nuvedžiau pirmąją siūlę.
Daugiau savęs prie svetimos iškarpos nebetaikiau.