Rasa dar pamėgino prieštarauti:
— Bet mes juk apie tai nekalbėjome… Turėjome visai kitų planų…
Anyta tik numojo ranka, lyg tokios smulkmenos nė neverta būtų aptarinėti.
— Nebūk tokia šykšti. Namas erdvus, vietos čia užteks visiems.
Ji jau stūmė lagaminą link šeimininkų miegamojo, tarsi sprendimas būtų priimtas seniai ir negrįžtamai. Rasa nusekė paskui, vis labiau jausdama, kaip viduje kyla nerimas.
Ir tuomet nuskambėjo dar viena naujiena.
— Beje, aš jau pasakiau giminėms apie jūsų namą. Visi tiesiog sužavėti!
— Kokioms giminėms? — Rasa akimirką pasijuto taip, lyg grindys slystų iš po kojų.
— Na, mūsiškiams. Sesei, jos vaikams. Jie taip seniai nematė jūros.
Paaiškėjo, kad anyta jau spėjo kelioms šeimoms pažadėti nemokamas atostogas prie jūros. Po savaitės turėjo atvažiuoti jos sesuo su vyru, du suaugę vaikai su savo sutuoktiniais ir dar du anūkai.
Iš viso — aštuoni žmonės.
Ir nė vienam iš jų, regis, neatėjo į galvą paklausti tikrosios namo šeimininkės leidimo.
Negana to, anyta jau buvo viską suplanuojusi iki smulkmenų. Kambariai, pasirodo, taip pat seniai padalyti. Šeimininkų miegamąjį ji paskyrė sau. Vaikų kambarį — giminaičiams su mažaisiais. Svečių kambarį — antrai porai.
— O kur tada būsime mes su Tomu? — tyliai paklausė Rasa, vos valdydama balsą.
— Verandoje galima pastatyti sulankstomą lovą. Arba svetainėje ant sofos išsimiegosite. Nebūk išranki, juk tai ne amžiams.
Vakare grįžo Tomas. Rasa išgirdo pažįstamą automobilio variklio garsą ir pažvelgė pro langą. Vyras statė mašiną po pušimis, pavargęs po ilgos darbo dienos.
Anyta pirmoji puolė prie durų, skubiai pasitaisydama suknelės klostes.
— Tomuk! — sušuko ji, apkabindama sūnų. — Įsivaizduoji, aš tik norėjau suburti šeimą, o tavo žmona iškart sukėlė sceną. Neleidžia giminėms atvažiuoti!
Rasa nieko neatsakė. Ji ramiai išsitraukė telefoną ir padavė jį vyrui. Ekrane švietė rytą šeimos pokalbyje išsiųsta žinutė:
„Važiuokite visi. Namas didžiulis. Vietos pakaks. Rasa tik džiaugiasi svečiais.“
Tomas perskaitė visą susirašinėjimą. Jo veidas pamažu niaukėsi. Galiausiai jis pakėlė akis į motiną.
— Tu pakvietei žmones neatsiklaususi mūsų?
— O kas čia tokio? — anyta tik trūktelėjo pečiais.
— Tu dar ir kambarius jiems paskirstei?
— Žinoma. Kažkas juk turėjo viską suorganizuoti.
— Net mūsų miegamąjį?
— O kuo jis ypatingas? Man reikia patogios vietos, nugara skauda.
Buvo aišku, kad anyta nesitikėjo iš sūnaus tokių klausimų. Ji buvo pripratusi, kad Tomas paprastai nusileidžia ir neprieštarauja.