— Mama, šie namai priklauso ne tau.
— Bet juk mes viena šeima! — įsižeidusi atkirto ji.
— Kaip tik todėl pirmiausia turėjai mūsų atsiklausti, — ramiai, bet tvirtai pasakė Tomas.
Kitą dieną Tomas pats susisiekė su visais giminaičiais. Rasa iš virtuvės girdėjo jo balsą — jis nekėlė tono, tačiau kiekvienas žodis skambėjo aiškiai ir be jokių abejonių.
Kiekvienam jis paaiškino, kad įvyko nesusipratimas. Kvietimai buvo išsiųsti nepasitarus su namų šeimininkais. Jų namai nėra nemokami poilsio namai, o jis su Rasa turi teisę patys spręsti, kaip leisti savo atostogas.
Vieni giminaičiai sutriko ir atsiprašė. Teta Janina net nuoširdžiai ištarė:
— Mes tikrai nežinojome, kad Birutė viską sugalvojo pati.
Kiti priėmė tai kaip asmeninį įžeidimą. Labiausiai supyko dukterėčia, nes ji jau buvo nusipirkusi kelionės bilietus.
O anyta namuose sukėlė tikrą audrą. Ji vaikščiojo po svetainę pirmyn atgal, mosavo rankomis, lyg bandytų savo pasipiktinimu užpildyti visą kambarį.
— Čia viskas dėl tavęs! — šaukė ji, rodydama pirštu į Rasą. — Godi! Nedėkinga! Aš tave į šeimą priėmiau, o tu dabar savus žmones nuo slenksčio varai!
Tačiau šį kartą jos pusėn niekas nestojo. Net Tomas, kuris anksčiau dažnai nutylėdavo, dabar liko nepajudinamas.
Ryte vyras nuvežė motiną į stotį. Rasa išėjo atsisveikinti, rankose laikydama termosą su kava kelionei.
Prieš išvykdama Birutė dar pamėgino paskutinį kartą sugėdinti marčią:
— Pamatysi, kada nors gailėsies. Likusi viena suprasi, kad niekas tau rankos neišties.
— Ne, — tyliai, bet labai aiškiai atsakė Rasa, žiūrėdama jai tiesiai į akis. — Per ilgai ėjau iki šių namų. Dabar noriu tik ramybės ir tylos.
Po kelių savaičių gyvenimas vėl įgavo įprastą ritmą. Rytų nebedraskė garsūs balsai, priekaištai ir nesibaigiantys reikalavimai.
Rasa rytais sėdėdavo verandoje su kavos puodeliu ir žvelgdavo į jūrą. Virš vandens sukdavosi kirai, o vėjas švelniai šiurendavo pušų šakas.
Tomas tvarkė sodą — sodino naujas rožes, kurias Rasa buvo užsakiusi iš medelyno.
— Turėtų būti labai gražios, — sakydavo jis, rodydamas jai veislių nuotraukas.
Vakarais jie kieme kepdavo žuvį ir kartu palydėdavo saulėlydžius. Kartais savaitgaliui pasikviesdavo draugų.
Giminaičiai vis dėlto atvykdavo. Tik dabar — tik pakviesti ir ne ilgiau kaip kelioms dienoms. Net Birutė rudenį apsilankė: trims dienoms, apie tai pranešusi prieš visą mėnesį.
Namo ji daugiau nebevadino griuvėsiais. Bet ir šeimininke savęs jame nebelaikė.
— Gal galėčiau atvažiuoti per gegužės laisvadienius? — prieš išvykdama paklausė ji.
— Žinoma, mama. Tik perspėk iš anksto, bent prieš kelias dienas, — atsakė Tomas.
O Rasa tik nusišypsojo, žiūrėdama į savo jūrą.