Pažvelgiau į Tomą. Jis nė karto neatsigręžė į mane. Buvo visiškai įsitraukęs į pokalbį su dėde Sauliumi apie automobilius. Jo pasaulyje viskas atrodė puiku: šeima šalia, nuotaika gera, maistas ant stalo. O tai, kad jo žmona sėdi pačiame kėdės kraštelyje, pajuodusiais nuo nemigos paakiais ir vos tramdo ašaras, jam, regis, buvo nereikšminga smulkmena. Juk „sėdi namie su vaiku, tai ką ten veikti“.
Milda staiga krūptelėjo ir pravirko visu balsu.
— Rasa, gal jau išsinešk ją kur nors, — nepatenkintas susiraukė uošvis. — Neįmanoma normaliai pasikalbėti, per jos rėkimą reikia šaukti.
Atsistojau. Lėtai, ramiai, neištardama nė žodžio. Koridoriuje paguldžiau dukrą į vežimėlį, užsegiau jai kombinezoną. Milda, nustebusi nuo tokios mano tylos, akimirkai nurimo. Tada nuėjau į miegamąjį, pasiėmiau savo pūkinę striukę, dokumentų rankinę ir mažosios daiktus, kurie visada būdavo sukrauti kuprinėje — tam atvejui, jei prireiktų skubiai važiuoti į polikliniką.
Apsiaviau batus. Tik tada Tomas, matyt, pastebėjęs keistą tylą, išėjo į koridorių.
— Rasa, kur čia susiruošei? — jis bandė kalbėti nerūpestingai. — Gal pasivaikščioti vidury vakaro? Lauke jau tamsu.
— Aš išeinu, Tomai, — atsakiau visiškai lygiu, tarsi ne savo balsu.
— Kaip tai išeini? Kur? Pas savo mamą? — jis šyptelėjo, bet akyse jau sušmėžavo sumišimas. — Baik čia kvailioti, grįžk prie stalo. Žmonės nesupras.
— Man nebesvarbu, kas ką supras, — užsimečiau kuprinę ant peties ir suėmiau vežimėlio rankeną. — Tu juk teisus: aš dekretinėse nieko neveikiu. Tai štai, einu. Linksmink savo giminę pats. Maitink, pilstyk, rink nuo stalo, plauk indus. Raktus įmesiu į pašto dėžutę.
— Tu gal visai išprotėjai? — Tomas stvėrė mane už rankos, jo veidas išmušė raudonomis dėmėmis. — Tu gadini man šventę! Dėl kažkokios nesąmonės keli scenas mano tėvų akivaizdoje! Sakiau — grįžk!
— Paleisk, — pasakiau tyliai, bet taip, kad jis tuoj pat atleido pirštus. — Aš daugiau nebegaliu. Tu manęs negirdi. Tu manęs net nematai. Tau aš tik nemokamas priedas prie buities, kuris privalo veikti be jokių trikdžių. Pagyvenk vienas. Pajusk, ką reiškia, kai tau, anot jūsų, „nėra ką veikti“.
Atidariau duris ir išstūmiau vežimėlį į laiptinę.
— Rasa! — šūktelėjo jis man iš paskos, bet aš jau buvau paspaudusi lifto mygtuką.
Iš buto vis dar sklido balsų gaudesys, kažkas garsiai juokėsi, televizorius burzgė visu garsu. Panašu, kad mano išėjimo ten niekas net nepastebėjo.
Nuvažiavau pas draugę Eglę. Ji turėjo laisvą kambarį ir, svarbiausia, mokėjo neklausinėti tada, kai žmogus vos laikosi. Eglė tyliai pastatė prieš mane puodelį karštos arbatos, paėmė Mildą, nuprausė ją ir be jokio triukšmo užmigdė. Aš nulūžau vos padėjusi galvą ant pagalvės. Pirmą kartą per daugybę mėnesių išmiegojau šešias valandas iš eilės, nė karto nepabusdama.
Telefoną išjungiau dar lifte. Įjungiau tik kitą rytą, apie vienuoliktą.
Ekranas akimirksniu pasipylė pranešimais. Trisdešimt praleistų skambučių nuo Tomo. Penki — nuo anytos. Ir visa krūva žinučių pokalbių programėlėje.
Atsidariau Tomo susirašinėjimą. Pradžioje ten liejosi pyktis: „Tu ką, kvaila?“, „Tuoj pat grįžk“, „Mama šoke dėl tavo elgesio“, „Tu mane sugėdinai prieš dėdę Saulių“.
Tačiau kuo arčiau trečios valandos nakties, tuo labiau keitėsi jo tonas.
„Rasa, kur Mildos mišinukas? Jie išvažiavo, aš likau vienas.“
„Rasa, kodėl virtuvėje viskas taip baisiai purvina? Mama su Inga išėjo ir nieko neišplovė, sakė, čia tavo darbas.“
„Rasa, atsiliepk. Man blogai.“
„Rasa, prašau.“
Paskutinė žinutė buvo atėjusi prieš pusvalandį: „Aš važiuoju pas tave. Eglė pasakė, kad tu pas ją. Prašau, neišeik, bent jau išklausyk mane.“
Po dvidešimties minučių suskambo durų skambutis. Eglė nuėjo atidaryti. Aš likau svetainėje ant sofos, ant rankų laikydama ką tik pabudusią, sočią ir ramią Mildą.
Į kambarį įžengė Tomas. Iš pradžių net sunkiai jį atpažinau. Paprastai tvarkingas, susikaupęs, visada pasitempęs, dabar jis atrodė visiškai palūžęs. Plaukai susivėlę, po akimis tamsūs ratilai, striukė atsegta, o rankos pastebimai virpėjo.
Jis sustojo prie slenksčio, tarsi bijodamas žengti arčiau. Pirmiausia pažvelgė į mane, paskui — į dukrą.