— Labas, — vos girdimai ištarė jis. Balsas buvo prikimęs, lyg per naktį būtų neištaręs nė vieno normalaus žodžio.
— Labas, — atsakiau, stengdamasi skambėti ramiai, nors krūtinėje širdis ėmė daužytis vis smarkiau.
Tomas žengė vieną nedrąsų žingsnį į priekį ir pritūpė tiesiai prieš sofą. Jis ištiesė ranką, tarsi norėdamas paliesti manąją, bet paskutinę akimirką sustingo. Pirštai tik nusileido ant sofos krašto.
— Rasa… aš buvau visiškas kvailys, — jo balsas užlūžo, o akyse staiga sužibo ašaros. — Visą naktį nesumerkiau akių. Jie išvažiavo tik vienuoliktą vakaro. Po savęs paliko krūvą nešvarių indų, maisto likučių, šiukšlių. Mama išeidama dar aiškino, kokia tu bloga žmona, o Inga juokėsi. Ir tada man pasidarė… taip šlykštu, Rasa. Nuo visko. Nuo jų. Nuo savęs labiausiai.
Jis patraukė nosimi ir nerangiai, beveik vaikiškai, nubraukė ašarą plaštakos nugarėle.
— Likau vienas tuščiuose namuose. Aplink — baisi betvarkė. Tyla tokia, kad ausyse spengia. Milda neverkia, tavęs nėra. Bandžiau plauti tuos indus, bet viskas tiesiog krito iš rankų. Ta riebi keptuvė… Valandą prie kriauklės prasikankinau, ir jau nugarą pradėjo mausti. O tada pagalvojau: juk tu taip darai kasdien. Kiekvieną dieną, Rasa. Ir dar su mažyle ant rankų.
Aš tylėjau. Tik gerklėje jau kilo sunkus gumulas, kurio nebegalėjau nuryti.
— Aš iš tikrųjų maniau, kad tu namie tiesiog sėdi ir ilsiesi, — Tomas pakėlė į mane akis, pilnas tokio nuoširdaus gailesčio, kad man suspaudė širdį. — Mama man visada taip kalbėjo. Inga irgi. Aš su ta mintimi užaugau. O vakar, kai jos ėmė tave aptarinėti, o tu tiesiog atsistojai ir išėjai… tada supratau, kad tave prarandu. Kad pats, savo rankomis, išstūmiau tave iš mūsų namų, vien tam, kad giminaičiams atrodyčiau teisingas vyras. Koks dar teisingas? Aš elgiausi kaip paskutinis niekšas. Tu man sakei, kad tau sunku, kad esi pervargusi, o aš tau… „išvirk bulvių“. Dieve, koks aš idiotas.
Jis užsidengė veidą delnais. Pečiai pradėjo virpėti. Tomas verkė. Per visą mūsų bendrą gyvenimą nebuvau mačiusi, kad mano vyras verktų. Jis visada atrodė tvirtas kaip akmuo — išdidus, kietas, nepalaužiamas. O dabar prieš mane sėdėjo išsigandęs žmogus, pagaliau suvokęs, kad dėl savo kvailumo ir puikybės vos nesugriovė brangiausio dalyko, kurį turėjo.
Milda mano glėbyje sukrutėjo, ištiesė mažą rankytę tėvo pusėn ir linksmai sugugavo:
— Agu.
Tomas pakėlė galvą. Pažvelgė į dukrą, ir jo veidas persimainė — jame susimaišė skausmas, švelnumas ir tokia meilė, kad man pačiai ėmė drėkti akys.
— Atleisk man, Rasa, — sušnabždėjo jis, žiūrėdamas tiesiai į mane. — Prašau. Aš neprašau, kad tu iškart viską pamirštum. Žinau, ko nusipelniau. Bet grįžk namo. Mums nereikia jokios giminės, jeigu dėl jų netenku tavęs. Aš pats viskuo pasirūpinsiu. Nori, pasiimsiu atostogų? Būsiu su Milda, gaminsiu, tvarkysiu, plausiu, ką tik reikės. Tik būk su manimi. Be jūsų tame bute aš išprotėsiu. Man nereikia nieko kito. Tik jūs. Jūs esate mano šeima. Tikroji.
Žiūrėjau į jį, ir mano pačios ašaros pagaliau prasiveržė. Visas pyktis, visas kartėlis, kuris manyje kaupėsi pastarąsias savaites, tarsi ištirpo. Jo vietoje liko didžiulis, skaudžiai švelnus gailestis ir meilė šitam nevykėliui, bet tokiam savam žmogui. Jis suprato. Tikrai suprato. Ne protu, ne todėl, kad aš priekaištavau, o širdimi pajuto tai, ką aš jaučiau.
Ištiesiau ranką ir padėjau ją jam ant peties.
— Kelkis nuo grindų, — pro ašaras šyptelėjau. — Dar peršalsi. Kas tada indus plaus?
Tomas staigiai suėmė mano ranką, prispaudė prie lūpų ir ėmė bučiuoti pirštus, sunkiai, trūkčiojamai kvėpuodamas.
— Aš viską išplausiu, Rasa. Viską iki vieno. Ir valgyti pats padarysiu. Arba nupirksim paruošto maisto, užsisakysim iš restorano — koks skirtumas. Svarbiausia, kad jūs būtumėt namie.
Jis atsistojo, atsisėdo šalia manęs ant sofos ir apkabino mus abi taip atsargiai, lyg būtume trapios iš stiklo. Milda linksmai sugriebė mažais pirštukais jo sagą ir nenorėjo paleisti. Mes trise sėdėjome svetimoje svetainėje, verkėme ir šypsojomės vienu metu, o aš jau žinojau: šitą lūžį mes įveikėme. Mes paaugome. Ir nuo šiol mūsų namai iš tiesų taps mūsų tvirtove — vieta, kur niekas daugiau nedrįs nuvertinti nei kito žmogaus darbo, nei jo meilės.