— Bėda tokia: vyras su savo meiluže teisininke sumanė perrašyti sodybą kažkokiam pašaliniam žmogui, kol aš nieko nenutuokiu. Anyta jiems talkina. O mane, regis, ketina palikti basą, be jokios dalies.
Vytauto veidas iš karto surimtėjo. Jis padėjo sekatorių ant suolelio, nusibraukė rankas į prijuostę ir priėjo arčiau tvoros.
— Čia jau ne menkniekis, — tarė jis žemesniu balsu. — Pasakokite viską nuo pradžios, be praleidimų.
Eglė smulkiai nupasakojo nugirstą pokalbį, paminėjo ir Rasą, ir Mildą. Kaimynas klausydamasis vis labiau niaukėsi, o paskui prabilo lėtai, tarsi dėliodamas kiekvieną žodį.
— Tokiose situacijose stipriausias ginklas yra įrodymai. Jums reikia užfiksuoti, ką jie kalba. Tik padarykite tai taip, kad vėliau nebūtų galima numoti ranka. Jeigu pati dalyvaujate pokalbyje, turite teisę jį įrašyti iš anksto neperspėjusi. Jei girdite jų šneką savo namuose, irgi galima, tik elkitės atsargiai. Svarbiausia — nieko nelaužkite, nelįskite į svetimą būstą, neimkite svetimų telefonų ar kompiuterių. Jūs esate savo sodyboje, savo teisėtoje erdvėje. Jūsų vietoje aš leisčiau jiems patiems atsipalaiduoti. Apsimeskite pasimetusi, palūžusi. Jie patikės, kad nesipriešinsite, ir ims šnekėti atviriau. O jūs telefone įjunkite diktofoną. Vos tik įrašysite, tuoj pat persiųskite failą sau į elektroninį paštą. Dar geriau — pasidarykite kelias kopijas.
— Bet ar man dėl to paskui neprikibs? — sunerimo Eglė.
— Jūsų atveju — ne, — tvirtai atsakė Vytautas. — Teismai priima garso įrašus, jei jie gauti nepažeidžiant susirašinėjimo ar privataus gyvenimo paslapčių. Jūs tiesiog užfiksuosite tai, ką savo ausimis girdite savo namuose. Jokio nusikaltimo čia nėra. Veikite. O jei prireiks, aš šalia. Galbūt kada nors būsiu naudingas ir kaip liudytojas.
Padėkojusi Eglė grįžo į savo kiemą. Krūtinėje jau nebevirė chaosas — ten įsitaisė šaltas, ramus ryžtas. Ji pagaliau suprato, ką turi daryti.
Iki vakaro ji vaidino malonią ir paslaugią šeimininkę: padėjo Onai verandoje perrinkti kruopas, darže rovė piktžoles, dėliojo lėkštes ir puodelius. Tomas tuo metu drybsojo hamake, vangiai gurkšnodamas alų. Matydama tokį Eglės nuolankumą, Ona darėsi vis plepesnė ir mažiau atsargi.
Saulei leidžiantis Eglė pastebėjo, kaip anyta pasiėmė mobilųjį ir nuslinko į tolimą verandos kampą. Ji kalbėjo pritildytu balsu, tačiau Eglė, apsimesdama, kad tvarko spintelę, pravėrė langą ir telefone paleido garso įrašymą. Netrukus pasigirdo aiškūs žodžiai:
— Rasa, čia aš. Taip, jau atvažiavome. Dokumentai paruošti? Puiku. Datą įrašykite ankstesnę, lyg dovanojimo sutartis būtų sudaryta prieš mėnesį. Tomas sakė, kad Eglė visai suglebusi, jokios valios nebeturi. Poryt per šeimos vakarienę jai viską ir pasakysime. Neva ji čia ne šeimininkė, todėl sodyba atiteks Mildai, mano draugės dukrai. O skyrybų prašymą paduosime iš karto. Tik vertės neužkelkite, tegu suma atrodo juokingai maža, kad jai neliktų beveik nieko. Gerai, bučiuoju.
Po minutės verandoje pasirodė Tomas.
— Na, mama, susitarei?
— Susitariau, sūneli. Rasa šaunuolė, viską sutvarkys. Rytoj pagaliau užbaigsime šitą reikalą.
— Puiku. Ji man jau iki gyvo kaulo įgriso. Tegul keliauja, kur akys veda.
Eglė sustabdė įrašą. Pirštai drebėjo — ir iš pykčio, ir iš keisto pergalės jausmo. Failą ji iškart persiuntė į savo apsaugotą elektroninį paštą, o antrą kopiją nusiuntė Inesai, pridėjusi trumpą prašymą saugoti ją kaip savo akį.
Kita diena slinko nepakeliamai lėtai. Eglė toliau vaidino paklusnią, nieko nesuprantančią kvailelę, ir kiekviena minutė reikalavo milžiniškų pastangų. Galiausiai, vakarop, Ona liepė paruošti vakarienę pavėsinėje. Pati pastatė ant stalo žvakes, atnešė butelį naminio vyno, net pasipuošė išeigine suknele. Tomas buvo neįprastai gyvas: laidė juokelius, vis papildavo žmonai taurę. Eglė kiekvienoje jų šypsenoje jautė klastą.
Kai lėkštės ištuštėjo, anyta demonstratyviai atsiduso ir uždėjo delną ant marčios rankos.
— Eglute, vaikeli, — pradėjo ji saldžiu balsu. — Mes čia su Tomu pasikalbėjome ir nusprendėme, kad atėjo metas kai ką pakeisti. Juk pati matai, jūsų gyvenimas nesiklosto. Valgyti gamini šiaip sau, jaukumo namuose nesukuri, Tomas visą laiką įsitempęs. O sodyba — tai šeimos lizdas, jai reikia tikrų, rūpestingų šeimininkės rankų. Pažįstu vieną merginą, Mildą, labai gerą žmogų. Jai dabar sunkus metas, liko be būsto. Todėl nusprendėme pasielgti žmogiškai — perrašyti sodybą jos vardu.