— Jai dabar labiau reikia, — ramiai pridūrė Ona, lyg kalbėtų apie kokį nereikšmingą daiktą. — O tu dar jauna, prieš akis visas gyvenimas. Tomas pradžiai šiek tiek padės, kad ant kojų atsistotum, ir išsiskirstysite gražiuoju, be pykčių.
Tomas pritariamai linktelėjo, veide nusipiešęs dirbtinę užuojautą.
— Taip, Egle. Aš jau viską paruošiau. Rasa, teisininkė, dokumentus sutvarkė tvarkingai. Beliko paskutinis žingsnis. Tu tik pasirašyk sutikimą perleisti turtą, ir viską užbaigsime taikiai. Jei atsisakysi, eisime per teismą. Tik tada bus ilgiau, brangiau ir visiems skaudžiau.
Eglė neatsakė nė žodžio. Ji lėtai atsistojo, pasilenkė prie suoliuko, išsitraukė savo rankinę, o iš jos — nedidelį nešiojamąjį kompiuterį. Padėjusi jį ant stalo priešais Tomą ir Oną, moteris ramiai atvertė ekraną.
— Kas čia dabar? — susiraukė Tomas. — Spektaklį mums surengei? Filmuką rodysi?
— Beveik pataikei, — tyliai tarė Eglė ir paspaudė paleidimo mygtuką. — Tik klausykitės labai atidžiai.
Iš garsiakalbių aiškiai, be jokio traškesio, pasigirdo Onos balsas: „Rasa… perrašymas Mildai… datą įrašyk ankstesnę… išmesime ją į gatvę be cento…“ Po kelių akimirkų nuskambėjo ir Tomo žodžiai: „Atsibodo ji man… Tegul nešdinasi.“
Pavėsinėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip vėjas pajudina medžių lapus. Ona liko sėdėti praverta burna, jos rausvas veidas akimirksniu papilkėjo. Tomas trūktelėjo ranka ir apvertė taurę — tamsiai raudona dėmė ėmė plėstis per baltą staltiesę.
— Tu… tu mūsų klausaisi! — užkimusiu balsu išspaudė Ona, griebdamasi už krūtinės. Šįkart jos judesys jau neatrodė suvaidintas.
— Ne klausiau, o įrašiau, — pataisė ją Eglė. — Ir šio įrašo jau klausėsi mano advokatas. Kopijos saugiai padėtos dviejose vietose. Rytoj pateikiu prašymą dėl skyrybų ir visiško santuokoje įgyto turto padalijimo. Kartu kreipsiuosi į policiją dėl bandymo sukčiauti veikiant bendrininkų grupe iš anksto susitarus. Taip pat dėl dokumentų klastojimo. Mūsų kaimynas Vytautas, buvęs tyrėjas, labai aiškiai paaiškino, kaip tinkamai užfiksuoti įrodymus.
Tomas staiga pašoko nuo suolo. Jo veidas persikreipė iš pykčio.
— Nieko tu neįrodysi! Aš tuoj sudaužysiu tą kompiuterį!
— Pamėgink, — Eglė kreivai šyptelėjo. — Tada prie visko prisidės dar ir svetimo turto sugadinimas bei spaudimas liudytojai. Nori, kad vietoj lygtinės bausmės atsirastų reali? Čia jau tavo pasirinkimas.
Ji užvertė kompiuterį ir akimis perbėgo per sustingusius giminaičius.
— Aš niekada nedaviau notaro patvirtinto sutikimo perleisti sodybą. Be jo jūsų dovanojimo dokumentas vertas mažiau nei popierius, ant kurio surašytas. Sodyba įsigyta mūsų santuokos metu, vadinasi, tai bendras turtas. Ir aš jos neatiduosiu niekam. Nei Mildai, nei Rasai, nei jums.
Ona pradėjo aimanuoti, gaudydama orą lyg žuvis ant kranto.
— Eglute, vaikeli, na ką tu… Mes juk tik taip kalbėjome! Norėjome kaip geriau, šeimyniškai! Viską atšauksime, tik nežlugdyk mūsų!
— Šeimyniškai? — kartėliu nusijuokė Eglė. — Šeima už nugaros nemezga sąmokslų. Jūs man nebe šeima. Nuo šios minutės esate visiškai svetimi žmonės.
Ji apsisuko ir nuėjo namo link. Prie laiptelių trumpam sustojo ir atsigręžė.
— Tomai, susikrauk daiktus. Ir mamytę pasiimk kartu. Skyrybos neužtruks. O sodyboje įkursiu gyvūnų pensioną — apie tai seniai svajojau. Tu, beje, visada iš manęs dėl to šaipydavaisi. Be reikalo.
Po mėnesio viskas baigėsi būtent taip, kaip Eglė buvo pasakiusi. Teismas pripažino, kad buvo bandyta sukčiauti. Rasa neteko teisės verstis teisine veikla. Onai už bendrininkavimą skirta lygtinė bausmė. Tomas išsisuko didžiule bauda, tačiau jo reputacija subyrėjo į šipulius. Sodyba galutinai atiteko Eglei.
Pirmą šiltą pavasario dieną ji stovėjo ant savo naujos įstaigos slenksčio — nedidelio, jaukaus kačių ir šunų prieglobsčio. Iš voljerų sklido linksmas lojimas, kažkur murkė ką tik išgelbėtas rainis. Staiga kažkas pabeldė į vartelius. Eglė priėjo ir pamatė Vytautą, rankose laikantį dėžutę.
— Štai, įkurtuvių proga, — šyptelėjo jis. — Naminis citrininis pyragas.
Eglė nusijuokė — pirmą kartą po ilgo laiko taip lengvai ir nuoširdžiai.
— Užeikite, Vytautai. Virdulys kaip tik užvirė.
Jie sėdėjo pavėsinėje, gėrė arbatą ir žiūrėjo, kaip saulė leidžiasi už medžių viršūnių. Kažkur toli, mieste, Tomas su motina laižėsi savo pačių padarytas žaizdas. O čia, tarp išgelbėtų gyvūnų, ramybės ir naujo gyvenimo, Eglė pagaliau pajuto: šios istorijos pabaiga iš tikrųjų tapo įspūdinga.