Tomas pakėlė akis. Iš pradžių žvilgtelėjo į motiną, paskui — į Eglę.
— Tiesą sakant, mintis nėra tokia bloga, — tyliai ištarė jis.
Eglė sustingo lyg gavusi smūgį. Akimirką jai pasirodė, kad neteisingai išgirdo.
— Tu rimtai?
— Aš nejuokauju. Indrei iš tikrųjų reikia pagalbos. Galėtume iškeisti butą į mažesnį, mums vietos užtektų, o skirtumu padėtume mano seseriai.
— Į mažesnį? — Eglė pajuto, kaip pradeda drebėti pirštai. — Tu bent supranti, ką dabar siūlai?
— Suprantu. Tai ne pasaulio pabaiga. Žmonės keičiasi butais, taip būna.
— Taip būna? — jos balsas pakilo. — Tomai, čia mano namai. Šį butą man paliko tėvai. Aš čia užaugau.
— Egle, nerėk. Galim juk ramiai pasikalbėti.
— Apie ką čia kalbėtis? Tu nori, kad dėl tavo sesers atsisakyčiau savo buto?
— Ne atsisakytum. Tik iškeistum. Be stogo virš galvos neliktum.
— Bet tai nebūtų ŠITIE namai. Ne ši vieta.
Rasa tuoj pat įsiterpė, tarsi tik to ir laukusi:
— Eglute, nereikia taip įsiaudrinti. Mes juk siūlome protingą išeitį. Tu turėsi butą, Indrė taip pat turės kur gyventi. Visiems būtų geriau.
— Ne visiems, — atkirto Eglė. — Aš prarasčiau savo namus.
— Tai tik sienos, — numojo ranka anyta. — Svarbiausia yra šeima. O šeima turi laikytis išvien.
Eglei pasidarė karšta. Kraujas tvinksėjo smilkiniuose, skruostai degė, o delnai savaime susigniaužė.
— Nieko aš nekeisiu. Butas priklauso man, ir taškas.
Žodžiai nuskambėjo aštriai, garsiai, be jokios abejonės. Ji žiūrėjo tiesiai Tomui į akis ir nenuleido žvilgsnio. Vyras krūptelėjo, lyg jos pasakymas būtų jį fiziškai palietęs. Rasa giliai atsiduso.
— Vadinasi, štai kaip, — papurtė galvą ji. — Esi savanaudė. Galvoji tik apie save.
— Aš saugau tai, kas mano.
— Tau mūrai svarbesni už žmones? — Rasa pašoko nuo vietos. — Mes kalbame apie šeimą, o tu skaičiuoji turtą. Nedėkinga tu, Egle. Tomas tave myli, rūpinasi tavimi, o tu net jo seseriai negali ištiesti rankos.
— Neprivalau padėti, atiduodama savo namus.
— Privalai! Tu esi žmona. Žmona turi palaikyti vyrą visur ir visada.
Tomas atsistojo, mėgindamas įsiterpti tarp jų.
— Mama, nusiramink. Egle, prašau, nekelkim balso.
— Nekelkim balso? — ji atsigręžė į jį. — Tu siūlai paimti mano butą, o aš turėčiau tylėti?
— Niekas jo neatima. Kalbame tik apie keitimą. Tai ne tas pats.
— Man tas pats. Aš nenoriu netekti šių namų.
— Kodėl netekti? Turėsi kitą būstą.
— Man nereikia kito. Aš noriu gyventi čia.
Rasa susiėmė už galvos.
— Dieve mano, kokia tu užsispyrusi. Apie šeimą nė nepagalvoji, tik apie save.
— Galvoju apie save, nes niekas kitas apie mane negalvoja.
Ginčas ėmė slysti iš rankų. Rasa pratrūko kalbomis apie nedėkingumą, egoizmą ir šeimos griovimą. Tomas bandė raminti motiną, bet kartu įkalbinėjo Eglę, kad viską dar galima išspręsti taikiai. O Eglė stovėjo svetainės viduryje ir vis aiškiau jautė: kelio atgal nebėra.
— Šitas butas yra mano. Mano tėvai jį uždirbo, jie man jį paliko. Niekam jo neatiduosiu.
— Egle, aš tik siūlau padėti mano seseriai, o tu iškart užsispiri, — priekaištingai pažvelgė Tomas.
— Tu nori savo giminės problemas išspręsti mano sąskaita.
— Mūsų sąskaita. Mes juk šeima.
— Šeima nereiškia, kad privalau paaukoti savo namus.
Rasa žengė arčiau ir bakstelėjo pirštu Eglės pusėn.
— Tu bloga žmona. Tikra žmona visada stoja vyro pusėn. Ji padeda jo šeimai. O tu matai tik save.
Eglė akimirką tylėjo. Paskui jos balsas nuskambėjo žemai, bet tvirtai:
— Rasa, prašau išeiti.
— Ką pasakei?
— Prašau palikti mano namus. Dabar.
Anyta paraudo iki pat kaklo.
— Tu mane varai lauk?
— Taip. Varau. Čia mano namai, ir neleisiu, kad juose ant manęs būtų rėkiama.
— Tomai! — Rasa staigiai atsisuko į sūnų. — Tu girdi, kaip ji su manimi kalba?
Tomas sutrikęs stovėjo tarp motinos ir žmonos.