Jo veidas buvo išbalęs, pirštai nervingai virpėjo.
— Egle, nereikėjo taip, — tyliai ištarė Tomas. — Mama juk norėjo gero.
— Gero? — Eglė kartokai nusijuokė. — Kam gero? Indrei? Jums visiems? O man?
— Visiems, — bandė atsakyti jis.
— Visiems, tik ne man, — nukirto ji.
Eglė priėjo prie durų ir plačiai jas pravėrė.
— Rasa, išeikite, prašau.
Anyta staigiai pasičiupo rankinę, pervėrė Eglę įtūžusiu žvilgsniu.
— Tu siaubingas žmogus. Be jokios širdies.
Ji išėjo ir taip trenkė durimis, kad suvirpėjo prieškambario siena. Eglė lėtai jas uždarė, tada atsirėmė nugara į sieną. Kvėpavimas strigo, širdis daužėsi taip smarkiai, lyg būtų norėjusi iššokti iš krūtinės.
Tomas liko stovėti svetainės viduryje. Jis žiūrėjo į žmoną taip, tarsi matytų ją pirmą kartą.
— Kodėl tu taip su ja pasielgei?
— O kodėl ji taip elgėsi su manimi? — ramiai paklausė Eglė.
— Ji tik norėjo padėti mano seseriai.
— Mano sąskaita, Tomai. Ar tu bent suvoki? Mano sąskaita.
— Mes šeima. Šeimoje vieni kitiems padeda.
— Pagalba nereiškia, kad turi atiduoti viską, ką turi.
— Niekas neprašo visko. Tik apsikeisti butais.
— Aš nenoriu keisti savo buto! Kiek kartų dar turėsiu tai kartoti?
Tomas sunkiai atsiduso, atsisėdo ant sofos ir delnu perbraukė per veidą.
— Vadinasi, mano seseriai tu nepadėsi? Tada gal mums reikėtų rimtai pagalvoti, ar apskritai verta likti kartu.
Jis tai pasakė nepakeldamas balso, beveik ramiai. Bet žodžiai smogė stipriau už riksmą. Eglė pažvelgė į vyrą ir staiga pajuto, kad priešais ją sėdi ne tas žmogus, su kuriuo ji gyveno dvejus metus.
— Čia ultimatumas? — paklausė ji.
— Klausimas.
— Tuomet atsakymas toks: ne. Neverta.
Tomas pakėlė akis.
— Tu rimtai?
— Visiškai rimtai. Jeigu mūsų santuokos sąlyga yra ta, kad turiu atsisakyti savo namų, vadinasi, man tokios santuokos nereikia.
— Egle…
— Užteks, Tomai. Aš pasakiau viską.
Jis pakilo nuo sofos ir nuėjo į miegamąjį. Po kelių akimirkų Eglė išgirdo, kaip prasivėrė spinta, kaip šnarėjo maišai, kaip buvo traukiami drabužiai. Praėjo gal dvidešimt minučių. Tomas grįžo į svetainę nešinas krepšiu.
— Kurį laiką pagyvensiu pas mamą.
— Kiek tas „kurį laiką“ truks, priklausys tik nuo tavęs.
Jis sustojo priešais ją. Atrodė, kad nori dar kažką pasakyti, bet žodžiai taip ir liko neištarti. Tomas nuėjo į prieškambarį, apsivilko striukę, pasiėmė raktus.
— Jei persigalvosi, paskambink.
— Neskambinsiu, — atsakė Eglė.
Durys užsidarė. Šįkart tyliau, bet tas garsas vis tiek nuskambėjo galutinai.
Eglė liko viena. Ji grįžo į svetainę ir atsisėdo ant sofos. Akimis perbėgo per pažįstamas sienas, lentynose sustatytas šeimos nuotraukas, parketą, kurį kadaise sudėjo jos tėvai. Kiekvienas šių namų kampas turėjo savo prisiminimą, savo istoriją, savo šilumą.
Aplink tvyrojo tyla. Tiršta, visa apimanti, be menkiausio šurmulio. Tačiau jos viduje nebuvo baimės. Nebuvo ir gailesčio. Tik aiškus, tvirtas suvokimas: ji pasielgė teisingai.
Eglė atsistojo ir priėjo prie lango. Už stiklo temstančiame mieste degė kaimyninių namų langai. Jos butas liko jai. Namai, kuriuos kūrė jos tėvai, kuriuose tebebuvo jų atminimas, nebuvo atiduoti. Niekas jų neatims. Niekas neprivers jos aukoti savo gyvenimo dėl kitų patogumo.
Tomas išėjo. Rasai buvo parodyta riba. Indrė ir toliau liko be tos pagalbos, kurios visi taip reikalavo iš Eglės. Bet kaltės ji nejautė. Padėti kitam nereiškia prarasti tai, kas priklauso tau.
Ji paėmė telefoną ir parašė draugei Justinai:
„Tomas išėjo. Ilga istorija. Ar galėtum rytoj užsukti?“
Atsakymas atėjo beveik iškart:
„Žinoma. Atvažiuosiu su vynu. Laikykis.“
Eglė pirmą kartą tą vakarą šyptelėjo. Gyvenimas nesustojo. Jis tęsis be vyro, kuris žmonos interesus pastatė žemiau kitų norų. Be anytos, įsitikinusios, kad svetimas turtas gali būti dalijamas jos nuožiūra. Be žmonių, kurie nenorėjo gerbti jos sprendimo.
Butas liko. Namai liko. Tėvų atminimas liko. Visa kita staiga pasirodė nebe taip svarbu.
Eglė nuėjo į virtuvę, atsisėdo prie stalo ir įsmeigė žvilgsnį į tuščią kėdę priešais. Anksčiau ten sėdėdavo Tomas. Dabar nebesėdės. Ir tai buvo gerai.
Ji prisiminė, kad reikės pakeisti spynas. Dėl visa ko. Tomas gali sugrįžti, gali mėginti kalbėti, spausti, aiškinti, įrodinėti. Bet durys bus užrakintos. Jos namai bus apsaugoti.
Vėliau Eglė nuėjo į miegamąjį, atsigulė ant lovos ir užmerkė akis. Rytoj prasidės nauja diena. Be ginčų. Be spaudimo. Be svetimų lūkesčių, užkrautų jai ant pečių.
Tik ji ir jos namai. Jos tvirtovė. Jos gyvenimas. Ir šito iš jos daugiau niekas neatims.