— O tu dėl kažkokios pašalinės moters…
— Eglė nėra pašalinė. Ji mano žmona, — griežtai pertraukė ją Mantas. — Jeigu negali su tuo susitaikyti, man labai gaila.
Janina daugiau nieko neatsakė. Staigiai apsisuko ir patraukė prie durų. Tik ant slenksčio dar kartą atsigręžė.
— Tu dar pasigailėsi, Mantai. Kai ji tave paliks — o ji tikrai paliks, pamatysi, — tada nebėk pas mane verkšlenti!
Durys trenkė taip smarkiai, kad net suvirpėjo indai spintelėje.
Mantas ir Eglė liko stovėti virtuvės viduryje. Kurį laiką abu tylėjo, lyg bandydami suprasti, kas ką tik įvyko.
— Ačiū, — galiausiai vos girdimai ištarė Eglė.
Mantas apkabino ją ir stipriai prispaudė prie savęs.
— Atleisk, kad taip ilgai delsiau. Tiesiog… ji vis tiek mano mama.
— Aš suprantu, — Eglė padėjo galvą jam ant peties. — Tik jau buvau pradėjusi manyti, kad niekada manęs neapginsi.
— Aš visada buvau tavo pusėje. Tik bijojau ją įskaudinti. Ji tikrai viena mane augino, daug ko atsisakė dėl manęs…
— Bet tai nesuteikia jai teisės valdyti tavo gyvenimo, — ramiai pasakė Eglė. — Tu turi teisę į savo šeimą. Į savo pasirinkimus.
Mantas lėtai linktelėjo.
— Galbūt viskas ir turėjo taip nutikti. Negalima visą gyvenimą gyventi pagal jos nurodymus.
Kitos kelios dienos slinko neįprastai tyliai. Janina neskambino, o tai jai buvo visiškai nebūdinga. Paprastai ji sugebėdavo paskambinti po kelis kartus per dieną, kad sužinotų, kur sūnus, ką veikia ir ką planuoja.
— Gal man vis dėlto jai paskambinti? — trečią dieną neištvėrė Mantas. — O jeigu kas nors atsitiko?
Eglė papurtė galvą.
— Mantai, čia manipuliacija. Ji laukia, kol pats atbėgsi atsiprašinėti.
— Bet gal ji serga…
— Jeigu sirgtų, jau būtų dešimt kartų paskambinusi ir viską išpasakojusi, — blaiviai pastebėjo Eglė. — Tavo mama ne iš tų žmonių, kurie kenčia tyliai.
Ir ji buvo teisi. Penktą dieną Janina pasirodė jų gyvenime, tik ne pati. Mantui paskambino jo teta Birutė.
— Mantuk, kas pas jus nutiko? — susirūpinusi paklausė ji. — Janina visai palūžo, verkia nuo ryto iki vakaro.
— Teta Birute, mama pati viską privedė iki šito, — pavargusiu balsu atsakė Mantas. — Ji pastatė mane prieš pasirinkimą: arba ji, arba mano žmona. Ką aš turėjau daryti?
— Na, nežinau… Gal buvo galima švelniau… Juk ji viena tave užaugino.
— Aš jai už tai dėkingas. Bet dėkingumas nereiškia, kad privalau visą gyvenimą vykdyti jos įsakymus.
Birutė sunkiai atsiduso.
— Mantai, ji taip elgiasi ne iš blogos valios. Ji tiesiog bijo tave prarasti. Tu jos vienintelis sūnus.
— Ji manęs nepraras. Bet turi priimti tai, kad aš turiu žmoną. Ir kad su Egle reikia elgtis pagarbiai.
— Aš su ja pasikalbėsiu, — pažadėjo teta. — Bet ir tu pagalvok, gal vis dėlto verta susitaikyti. Kad ir kaip būtų, ji tavo mama.
Po pokalbio Mantas dar ilgai sėdėjo susimąstęs.
— Gal tikrai man pirmam žengti žingsnį? — paklausė jis Eglės.
— O kas tada pasikeistų? — ramiai atsakė ji. — Tu atsiprašysi, ji apsimes, kad atleido, o paskui viskas prasidės iš naujo. Vėl bandys mus kontroliuoti, vėl mane žemins, vėl spaudys tave.
— Bet ji mano mama…
— Mantai, aš neprašau tavęs jos atsisakyti. Aš tik noriu, kad ji elgtųsi su manimi pagarbiai. Ar tai tikrai per didelis reikalavimas?
Mantas papurtė galvą.
— Ne. Tu teisi. Jeigu dabar nusileisime, niekas nepasikeis.
Praėjo savaitė. Iki kelionės buvo likusios trys dienos, ir Eglė su Mantu kaip tik krovėsi lagaminus. Pirmą kartą per daugelį mėnesių jie jautė, kad gali laisviau kvėpuoti, nebeslegiami nuolatinės anytos priežiūros ir kišimosi.
Tada suskambo durų skambutis.
Už durų stovėjo Janina. Tačiau tai nebuvo ta išdidi, karinga moteris, prie kurios jie buvo pratę. Prieš juos stovėjo tarsi palūžusi, per kelias dienas pastebimai pasenusi moteris.
— Ar galiu užeiti? — tyliai paklausė ji.
Mantas sutrikęs pasitraukė į šalį, praleisdamas ją vidun. Eglė išėjo iš miegamojo ir sustingo, pamačiusi anytą.
— Aš… norėčiau pasikalbėti, — prabilo Janina, ir pirmą kartą jos balse nesigirdėjo jokio priešiškumo. — Su jumis abiem.
Jie perėjo į svetainę. Janina atsisėdo į fotelį ir sunėrė pirštus ant kelių.