— Pastarosiomis dienomis daug ką permąsčiau, — pradėjo ji nedrąsiai. — Su manimi kalbėjosi Birutė, dar keli žmonės… Ir galiausiai supratau, kad buvau neteisi.
Eglė su Mantu susižvalgė. Tokios pradžios nė vienas nebuvo tikėjęsis.
— Aš iš tiesų bijojau prarasti sūnų, — tęsė Janina. — Jis man vienintelis. Visą gyvenimą dėl jo stengiausi, aukojau laiką, jėgas… O kai atsiradai tu, Egle, man pasidarė baisu. Atrodė, kad staiga tapsiu nereikalinga.
— Mama, tu niekada nebūsi nereikalinga, — tyliai ištarė Mantas.
— Dabar jau tai suprantu. Bet tada… man atrodė, kad tu mane palieki. Ir aš puoliau gintis, kovoti, lyg kas nors iš manęs būtų ką atėmęs. Kvaila, tiesa?
Jos lūpose šmėstelėjo karti šypsena.
— Turiu draugę Oną. Jos sūnus taip pat vedęs. Ji vis sakydavo: „Janina, nelįsk į jų gyvenimą, leisk jiems patiems kurti šeimą.“ O aš neklausiau. Maniau, kad ji tiesiog abejinga motina. O pasirodo, ji buvo išmintinga. Su marčia sutaria puikiai, anūkai ją dievina…
Janina pakėlė akis į Eglę.
— Atleisk man, Egle. Elgiausi siaubingai. Vadindavau tave „šita“, skaudinau, menkinau, žeminau… Man dėl to labai gėda.
Eglė kurį laiką tylėjo. Po trejų metų nuolatinių užgauliojimų buvo sunku akimirksniu patikėti tokiu pasikeitimu.
— Aš… suprantu jūsų jausmus, Janina, — atsargiai pasakė ji. — Galbūt jūsų vietoje ir man būtų buvę baisu ką nors prarasti.
— Nepateisink manęs, — papurtė galvą Janina. — Klydau aš. Ir noriu atsiprašyti. Tavęs ir Manto. Jeigu leisite, pabandysiu pasikeisti.
— Žinoma, mama, — Mantas pakilo ir apkabino ją. — Mes juk šeima. Visi.
Janina pravirko ir stipriai prisispaudė prie sūnaus.
— Aš taip bijojau, kad tavęs neteksiu…
— Niekas nieko neprarado, — Eglė taip pat atsistojo ir, kiek nedrąsiai, uždėjo ranką anytai ant peties. — Tiesiog mums visiems reikėjo laiko rasti pusiausvyrą.
Janina pažvelgė į ją ašarotomis akimis.
— Tu gera moteris, Egle. Džiaugiuosi, kad mano sūnus turi tokią žmoną. Tikrai džiaugiuosi.
Jie dar ilgai sėdėjo trise, gėrė arbatą ir kalbėjosi. Pirmą kartą per trejus metus — be kaltinimų, be priekaištų, be nuolatinio įtampos šešėlio.
— Dėl jūsų kelionės, — po kurio laiko prabilo Janina. — Važiuokite. Jums abiem reikia pailsėti. O aš… prižiūrėsiu butą. Jei reikės, palaistysiu gėles.
— Ačiū, mama, — nusišypsojo Mantas.
— Ir dar vienas dalykas, — Janina iš rankinės ištraukė voką. — Čia jums. Atostogoms.
— Mama, nereikia… — pradėjo Mantas, bet ji pakėlė delną, neleisdama jam tęsti.
— Reikia. Priimkite tai kaip mano atsiprašymą. Ir kaip vestuvių dovaną. Nors ir gerokai pavėluotą.
Voke buvo šimtas penkiasdešimt eurų.
— Janina, tai per daug, — paprieštaravo Eglė.
— Nieko čia per daug. Jūs man tiek grąžinote už pradinį įnašą… O aš noriu, kad nuo šiol pradėtume iš naujo. Be skolų, be praeities sąskaitų ir be jokių užuominų, kad esate man ką nors skolingi.
Kai Janina išėjo, Eglė ir Mantas dar ilgai sėdėjo ant sofos susiglaudę. Namuose tvyrojo keista tyla — ne sunki, o rami.
— Vis dar negaliu patikėti, kad tai įvyko, — tyliai tarė Eglė.
— Aš irgi. Bet man gera. Tikrai džiaugiuosi, kad viskas pasisuko būtent taip.
— Kaip manai, ji iš tikrųjų pasikeis?
— Nežinau, — sąžiningai atsakė Mantas. — Bet ji bent jau mėgins. O mes turime suteikti jai galimybę.
Eglė linktelėjo.
— Žinai… galėtume kada nors pakviesti ją savaitgaliui. Kai grįšime.
Mantas nustebęs atsisuko į žmoną.
— Rimtai?
— Taip. Ji stengiasi. Ir ji tavo mama. Vadinasi, mūsų šeimos dalis.
Mantas švelniai pabučiavo Eglę.
— Ačiū tau. Už kantrybę. Už supratimą. Ir už tai, kad niekada nevertėi manęs rinktis galutinai.
— Aš niekada nestatyčiau tavęs tarp savęs ir tavo mamos, — ramiai atsakė Eglė. — Tai būtų žiauru. Aš tik norėjau, kad mus gerbtų.
— Ir tau pavyko.
— Mums pavyko, — pataisė ji. — Kartu.
Po trijų dienų jie išvyko į Turkiją. Į oro uostą jų palydėti atvažiavo Janina. Ji atsinešė naminių pyragėlių kelionei ir, truputį sutrikusi, bet nuoširdžiai apkabino marčią atsisveikindama.
— Gerai pailsėkite, vaikai. Ir… saugokite vienas kitą.
Lėktuvui kylant, Eglė žvelgė pro langą į tolstančią žemę ir galvojo, kad kartais tik krizė priverčia žmones iš tiesų tapti šeima. O pagarba negali būti išreikalauta jėga — ją reikia užsitarnauti. Iš abiejų pusių.