Nelaukdama, kol fantazijos pačios ras atsakymą, Ona nusprendė viską patikrinti savo akimis.
Kai baigėsi Jono darbo diena, ji neskubėdama nuvažiavo nurodytu adresu. Prie namo apsidairė: automobilių aikštelėje stovėjo sūnaus mašina. Vadinasi, neklydo. Į laiptinę ji pateko kartu su kažkokia moterimi, kuri nužvelgė ją įtariai, bet nieko nepasakė. Ona pakilo į ketvirtą aukštą ir sustojo prie durų su numeriu keturiasdešimt trys.
Pirmiausia paspaudė skambutį. Tada, tarsi persigalvojusi, atsitraukė per žingsnį ir iš visų jėgų ėmė daužyti duris koja.
– Atidaryk! Žinau, kad esi viduje!
Ji tikrai žinojo. Jono automobilis juk nestovėtų čia šiaip sau.
Durys prasivėrė, ir tarpduryje pasirodė Jonas. Jo veide vienu metu atsispindėjo ir sumišimas, ir baimė.
– Mama?.. Tu… kaip tu čia?..
Ona nieko neatsakė. Ji tik žiūrėjo į jį taip, kad sūnus akimirksniu nutilo. Už jo nugaros šmėžavo mergina. Jaunutė, gal kokių dvidešimt dvejų, ne daugiau. Putlios lūpos, liaunas liemuo, ilgi plaukai kone iki juosmens. Ant kūno – trumpas chalatas, vos pridengiantis klubus. Tikra svajonė, jei jau taip.
Mergina nejaukiai nusišypsojo, net paraudo.
– Laba diena. Jūs pas ką?
Jonas išraudo iki ausų ir vos išspaudė:
– Čia mano mama.
Šypsena nuo merginos veido dingo tą pačią sekundę.
– Oi…
Ona nesiruošė gaišti nė minutės. Ji čiupo Joną už marškinių apykaklės, apsuko ir stipriai išstūmė į laiptinę. Jis net nebandė priešintis – buvo pernelyg apstulbęs.
– Mama, palauk, galim…
– Tylėk!
Ji pakėlė jo batus ir sviedė jam į nugarą. Tada atsigręžė į merginą, kurios akyse jau aiškiai matėsi siaubas.
– O dabar klausyk, gražuole. Jis turi žmoną. Ir tris vaikus. Vyriausiam – septyneri, jauniausiam – pusė metų. Tu tai žinojai?
Mergina žengė atatupsta, prisiglaudė prie sienos.
– Aš… jis sakė, kad skirsis…
– Jonas daug ką moka pasakyti. O tu, kai guleisi su vedusiu vyru, galvojai apskritai kuo nors? Ar nebuvo kuo?
– Mama, gana! – sušuko Jonas iš laiptinės, mėgindamas skubiai apsiauti.
– Užsičiaupk! – Ona net neatsisuko į jį. Ji priėjo prie merginos taip arti, kad ši net sulaikė kvapą. – Įsidėmėk, vaikeli. Net jei jis šiandien paliktų žmoną ir pasiliktų su tavimi, tau nuo to lengviau nebūtų. Aš tavęs nepripažinsiu. Man būsi tuščia vieta. Į vestuves neisiu, tavo vaikų nematysiu, per savo slenkstį neįleisiu. Prakeiksiu, supratai? Dar kartą prie jo prisiartinsi – rūgštimi apipilsiu. Pasodins? Tegul. Nepražūsiu.
Mergina jau verkė. Ašaros riedėjo skruostais, ji kūkčiojo kaip išgąsdintas šuniukas. Tačiau Ona savyje nerado nė lašo gailesčio.
– Jei dar bent kartą jam paskambinsi arba jis pas tave atvažiuos, pati būsi kalta dėl pasekmių. Kur tu lendi? Vyras su trimis vaikais. Tau bėdų maža? Aš pasirūpinsiu, kad jų atsirastų.
Ji staigiai apsisuko, sugriebė Joną už peties ir beveik tempte nutempė laiptais žemyn. Ona sunkiai kvėpavo, nes pyktis ją buvo apėmęs nuo galvos iki kojų. Nusileidusi iki antro aukšto, ji atsisėdo ant palangės. Jonas stovėjo priešais ją nuleidęs akis, lyg mokinys, pagautas pridaręs kvailysčių.
– Dabar klausyk labai atidžiai, – tarė ji žemu balsu. – Dar kartą čia pasirodysi – pats kaltas. Tvarkyk santykius su žmona, o ne lakstyk paskui sijonus. Supratai?
– Mama, aš taip nebegaliu, – tyliai pasakė Jonas, vengdamas jos žvilgsnio. – Aš jau seniai nebemyliu Eglės. Tarp mūsų nieko neliko. Jokios aistros, jokio artumo. Mes gyvename kaip kaimynai. Ji tik gamina, rūpinasi vaikais, tvarko namus… O aš noriu kitokio gyvenimo.