– O aš noriu, kad šalia jos būtų vyras, – nukirto Ona, neleisdama jam užbaigti. – Ir kad mano anūkai augtų su tėvu, o ne tik su jo pavarde dokumentuose. Tu net neįsivaizduoji, Jonai, ką reiškia likti vienai. Aš pati tave taip užauginau.
– Čia visai kas kita! – Jonas nebeišlaikė ir pakėlė balsą. – Tu…
– Ne aš, o tu dabar elgiesi kaip tavo tėvas, – kietai pasakė ji. – Skirtumas tik toks, kad jis gėrė, o tu lakstai paskui kitas. Bet šaknis ta pati: kuo greičiau nusimesti atsakomybę. Tau sunku? O jai, manai, lengva? Trys maži vaikai ant rankų, namai, buitis, nuovargis. Ar bandei jai padėti? Ne tik pinigų numesti, o būti šalia? Ar viską išleidi dailiam veideliui ir svetimiems kaprizams?
Jonas nutilo. Jo pečiai nusviro, žvilgsnis įsmigo į grindis.
– Aš pavargau, mama, – sumurmėjo jis. – Tiesiog pavargau.
– Pavargai nuo žmonos, kuri atrodo išsekusi? – Ona karčiai šyptelėjo. – Žinoma, pati kalta, ar ne? Nereikėjo jai gimdyti tau trijų vaikų. Tu gi jai prisiekinėjai meilę. Jei ne tie vaikai ir ne tavo pažadai, gal dabar ji ne su senu chalatu ir neplauta galva vaikams užpakalių plautų, o ilsėtųsi prie jūros, degintųsi ir gyventų sau. Bet vietoj to ji stovi prie viryklės, kol tu linksminiesi su ta…
Jonas atsisėdo ant laiptelio ir abiem delnais užsidengė veidą.
– Aš nebežinau, ką man daryti.
Ona žinojo. Ir labai aiškiai matė, kur visa tai nuves, jei ji dabar nusileis. Eglė paduos skyryboms, susirinks vaikus ir išvažiuos pas tėvus į kitą miestą. Jonas, kol bus dalijamas butas ir aiškinamasi dėl turto, grįš pas ją. O paskui? Pradės vedžiotis tokias pačias moteris – tuščias, godžias, pasiruošusias kabintis į svetimą vyrą, kol iš jo galima ką nors išpešti.
– Aš tau pasakysiu, ką darysi, – prabilo ji ramiau, bet dar griežčiau. – Gyvensi su žmona, kol vaikai užaugs. Nepatinka? Kentėsi. Pats pasirinkai. Prieš vestuves šimtą kartų klausiau, ar supranti, kur lendi, ar pasiruošęs šeimai. Padėsi Eglei, rūpinsiesi vaikais, pagaliau pradėsi būti tėvu, o ne svečiu savo namuose. Gal ir mano kaltės čia yra – per mažai tave auklėjau. Vadinasi, dabar atsigriebsiu. Šį savaitgalį pasiimi vaikus ir visi atvažiuojate pas mane. Nueisime į zoologijos sodą. O Eglė tegul bent kartą ramiai atsikvepia.
– Tu rimtai? – Jonas pakėlė galvą. – Jie juk maži!
– Tikrai? – Ona kilstelėjo antakius. – Kaip įdomu. O Eglei jie, matyt, gimė jau paaugę? Nieko, susitvarkysi. Tu toks pats jų tėvas, kaip ji motina. Ir dar šiandien grąžinsi žmonai banko kortelę.
– Mama, ne! – jis staigiai atsitiesė. – Tu man neįsakinėsi! Aš ne vaikas!
– Ne vaikas? – jos balsas tapo ledinis. – Eglė negali sau naujų apatinių nusipirkti, o tu kitai butą nuomoji? Nieko baisaus, pagyvensi be laisvų pinigų. Pamatysi, kaip greitai išgaruos visos svetimų vyrų gerbėjos, kai piniginė užsidarys. O jei manęs neklausysi, tu mane pažįsti. Pasirūpinsiu, kad nuo tavęs nusisuktų visi. Ir darbe gėdos turėsi tiek, kad mažai nepasirodys.
Jie ant laiptų prasėdėjo dar gerą pusvalandį. Ona kalbėjo, Jonas dažniausiai tylėjo. Galiausiai jis liūdnai paklausė:
– Mama, tu tikrai mane prižiūrėsi, kad vėl nenuklysčiau?
– Tikrai, – atsakė ji be menkiausios abejonės. – Nenoriu, kad mano anūkai augtų nepilnoje šeimoje. Man to pakanka.
Po metų Ona sėdėjo sūnaus virtuvėje. Kambaryje vaikai lakstė su jos atneštais žaislais, krykštavo ir ginčijosi, kam kuris automobilis ar meškiukas priklauso. Eglė ant rankų supo mažiausiąjį, o Jonas prie kriauklės skuto bulves vakarienei.
– Na, pasakokite, ką planuojate Naujiesiems metams, – paklausė Ona.
– Būsime namie, – ramiai atsakė sūnus. – Naujieji juk šeimos šventė.
Jie dar aptarė, ką gamins, kas ateis į svečius, paskui kalba nepastebimai pasisuko apie naują parduotuvę, atsidariusią visai netoli jų namų. Paprasti šeimos pašnekesiai. Gal kam nors nuobodūs, bet Onai jie skambėjo kaip ramybės įrodymas.
Ji tyliai nusišypsojo. Ona žinojo, kad Jonas pas tą merginą nebevažinėja. Jis dažniau būna namuose, padeda Eglei, nebesimėto pažadais, o daro. Eglė, gavusi ir vyro paramą, ir galimybę normaliai naudotis šeimos pinigais, tarsi atsigavo: akys vėl sužibo, veide atsirado spalvos. Kartais ji net pasisamdo auklę, kad galėtų pailsėti ar tiesiog ramiai išgerti kavos.
Į jų namus grįžo taika. Ir Ona buvo dėkinga sau, kad tada nesusilaikė ir laiku įsikišo.