Eglė po to verkė visą savaitę, įsitikinusi, kad pati kažkur neapdairiai pametė grandinėlę. O tu… tu dar ją guodei. Glostei per petį ir sakei: „Nieko tokio, vaikeli, čia tik daiktas, svarbiausia — sveikata.“
– Aš ketinau ją išpirkti! – staiga riktelėjo Janina, supratusi, kad nebėra kur trauktis. – Man tada labai skubiai reikėjo pinigų! Su dantimis prasidėjo bėdos, o į nemokamą polikliniką aš neisiu! Būčiau grąžinusi!
– Už tuos pinigus nusipirkai kelialapį į sanatoriją, mama. Aš mačiau bilietus.
– Ir kas iš to?! – ji pakėlė balsą, tarsi puolimas būtų vienintelė gynyba. – Taip, nusipirkau! Aš esu motina, aš nusipelniau pailsėti! O jūs tų papuošalų ir taip turite iki kaklo, nuo vienos grandinėlės nenubiednėsite! Didelis čia daiktas!
– Tai buvo prisiminimas apie tėvą, – vos girdimai ištarė Eglė. – Jo netektį mes išgyvenome labai sunkiai.
Tomas žiūrėjo į motiną taip, lyg priešais stovėtų ne ji, o visiškai svetima moteris.
– Išeik, – tarė jis tyliai.
– Išvarai? Tikrą motiną? Dėl kažkokio metalo gabalo?
– Ne dėl jo. Dėl melo. Dėl to, kad tu mūsų nemyli, mama. Tu mus tik išnaudoji.
– Na ir likite sau! – Janina čiupo rankinę, iš susijaudinimo nepataikydama į rankenas. – Gyvenkite, kaip išmanote! Skurdekite patys! Dar atbėgsite pas mane, kai prispaus!
Ji išlėkė iš laiptinės taip trenkdama durimis, kad sudrebėjo stiklas. Virpančiais pirštais pabandė išsikviesti taksi, bet programėlė parodė, jog sąskaitoje trūksta pinigų. Teko kulniuoti iki autobuso stotelės. Vėjas čaižė veidą, o galvoje it plaktukas daužė viena mintis: jie dar gailėsis. Tikrai gailėsis.
Tačiau jie nesigailėjo. Ir neskambino.
Pirmą mėnesį Janiną laikė pyktis. Paskutinius pensijos likučius ji leido pyragaičiams, o eidama pro jų namą demonstratyviai iškeldavo smakrą, lyg visas pasaulis privalėtų matyti jos išdidumą.
Bet netrukus pinigai baigėsi. Visiškai.
Šaldytuvas ištuštėjo. Janina su nemalonia nuostaba suvokė, kad jos mėgstamas sūris kainuoja kone prabangiai, o mokesčiai už butą praryja pusę pensijos. Teko pirkti pačius pigiausius makaronus ir vištienos kauliukus sriubai.
Bute apsigyveno tyla. Anksčiau ją erzindavo marčios skambučiai, o dabar telefonas galėdavo tylėti ištisas paras. Tik kartais įkyriai skambindavo nepažįstami numeriai, siūlantys paskolas.
– Jums patvirtintas pasiūlymas… – žvaliai čiauškė balsas ragelyje.
– Eikit jūs po velnių! – surikdavo Janina ir nutrenkdavo telefoną, o po minutės jau sėdėdavo apsipylusi ašaromis.
Trečią mėnesį sugedo jos žieminių batų užtrauktukas. Taisykloje pasakyta kaina taip kirto per paširdžius, kad moteriai net akyse aptemo.
– Juk ten darbo penkioms minutėms! – pasipiktino ji.
– Tai ir susitvarkykit pati, – burbtelėjo meistras.
Grįžusi namo Janina nusitempė nuo antresolių seną lagaminą. Jame gulėjo siuvimo mašina — sunki, tvirta, dar iš tų laikų, kai Tomas buvo mažas, o ji apsiūdavo kone visą kiemą.
Ji įvėrė siūlą. Nuo darbo atpratę pirštai drebėjo. Su batu ji krapštėsi visą vakarą, adata susibadė pirštus, dvi adatas net nulaužė. Bet užtrauktuką sutaisė.
Kitą dieną, perlipusi per gėdą, prie laiptinės durų priklijavo skelbimą: „Drabužių taisymas. Nebrangiai. 15 butas.“
Pirmoji pas ją užsuko kaimynė — jaunutė studentė, nedrąsiai laikanti rankose suplyšusius džinsus.