— Naujų nusipirkti neturiu iš ko. Gal galėtumėte pagelbėti?
Janina džinsus sutvarkė. Neskubėdama, kruopščiai, dygsnį prie dygsnio. Mergina, vis dar negalėdama patikėti, kad kelnės vėl kaip naujos, įspraudė jai į delną susiglamžiusį banknotą ir plytelę šokolado.
— Ačiū jums! Tikrai mane išgelbėjote!
Tą vakarą Janina sėdėjo virtuvėje, gėrė arbatą be nieko, užsikąsdama tuo šokoladu, ir staiga ją persmelkė mintis: tai buvo pirmi pinigai per daugelį metų, kuriuos ji užsidirbo pati. Ne išprašė, ne išreikalavo, ne priminė, kad jai „priklauso“, o padarė žmogui naudingą darbą.
Paskui ėmė rastis užsakymų. Nedidelių, menkai apmokamų, bet savų. Vienam reikėjo patrumpinti kelnes, kitam pakeisti užtrauktuką, trečiai susiaurinti sijoną. Vakarais maudė nugarą, akys merkėsi nuo nuovargio. Tačiau klausydamasi ramaus siuvimo mašinos takšėjimo, Janina vis dažniau imdavo galvoti.
Ir prisimindavo jau ne nuoskaudas. Ne tai, ko jai nedavė. O visai ką kita. Kaip Eglė ieškojo jai gero gydytojo. Kaip Tomas tempė į penktą aukštą naują televizorių, kad tik mamai būtų patogiau. Kaip jie, abu jauni ir pavargę, vis tiek stengėsi būti šeima. O ji? Ji juose matė tik piniginę.
Grandinėlė… Dieve, kaip ji galėjo taip pasielgti? Juk tai buvo prisiminimas apie tėvą. Ji žinojo. Puikiai žinojo. Ir vis tiek nunešė į lombardą, kad tik galėtų kelias dienas pagyventi patogiau.
Praėjus pusei metų, niūrų šeštadienio popietę, Janina stovėjo prie sūnaus buto durų. Širdis daužėsi taip smarkiai, lyg tuoj iššoks iš krūtinės. Rankoje ji laikė maišelį.
Ji paspaudė skambutį. Akimirką net norėjo sprukti laiptais žemyn, kol niekas neatidarė, bet spyna jau trakštelėjo.
Tarpduryje pasirodė Tomas. Sulysęs, rimtas, su atsargumu akyse.
— Mama? Kas atsitiko?
— Labas, Tomai. Aš… aš tik trumpam.
Iš koridoriaus kyštelėjo Eglė. Pamačiusi anytą, ji iškart sustingo.
— Atnešiau, — Janina ištiesė maišelį sūnui. — Štai.
Tomas pažvelgė vidun. Ten buvo stiklainis agrastų uogienės ir vokas.
— Kas čia?
— Uogienę pati viriau. O voke… nedaug. Bet aš po truputį grąžinsiu. Už grandinėlę.
Eglė priėjo arčiau.
— Ponia Janina, kam to reikia? Nereikia.
— Reikia, — tvirtai atsakė Janina, pirmą kartą tiesiai pažiūrėdama marčiai į akis. — Buvau lombarde, pasidomėjau, kiek ji buvo verta. Viską atiduosiu. Sąžiningai. Aš dabar dirbu. Siuvu.
Ji nusimovė pirštinę. Eglė pamatė jos rankas: trumpai nukirptais nagais, subadytas adatos, šiurkščias, pavargusias. Darbo žmogaus rankas.
— Aš… — Janinos balsas užlūžo. — Kvaila buvau, Eglute. Atleisk man. Ne dėl pinigų. Už tai, kad žmogumi nemokėjau būti. Maniau, kad mane turi mylėti tiesiog šiaip. O pasirodo, meilę reikia saugoti.
Ji apsisuko eiti, slėpdama sudrėkusias akis.
— Mama, palauk.
Tomas suėmė ją už palto rankovės.
— Kur tu dabar? Pas mus kaip tik arbatinukas užvirė.
Eglė tyliai paėmė maišelį iš vyro rankų, ištraukė stiklainį ir pakėlė jį prieš šviesą.
— Su agrastais? — tyliai paklausė.
— Su jais. Skaidri, žalsva. Tokią Tomas vaikystėje labiausiai mėgo.
— Užeikite, ponia Janina. Tik batus nusimaukite, ką tik grindis išploviau.
Jie susėdo virtuvėje ir gėrė arbatą. Grandinėlės, žinoma, jau nebebuvo įmanoma susigrąžinti. Tačiau tą akimirką, žiūrėdama, kaip sūnus tepa agrastų uogienę ant batono riekės, Janina suprato: kažką kitą, daug svarbesnį, jie, regis, dar spėjo išgelbėti. Pačią paskutinę akimirką.