— …dar dešimt kartų per dieną mane išplėšia iš darbo!
— Tu viską per daug dramatizuoji. Mama juk tik nori, kad namuose būtų tvarka.
Eglė tik numojo ranka ir grįžo į savo kambarį. Ginčytis nebebuvo jokios prasmės.
Nuo tos dienos barniai tapo vis dažnesni, o įtampa namuose tirštėjo kaip prieš audrą. Ona elgėsi taip, lyg butas priklausytų jai, Eglė vis labiau užsisklendė savyje, o Tomas, nors ir mėgino apsimesti esąs nuošalyje, galiausiai vis tiek beveik visada stodavo motinos pusėn.
Atėjo šeštadienis. Eglei tai turėjo būti viena svarbiausių darbo dienų: ji kūrė įmonės interneto svetainę statybų bendrovei. Projektą reikėjo atiduoti iki vakaro. Jei pavėluotų, prarastų ir klientą, ir užmokestį. Užsakymas buvo nemažas, su daugybe smulkmenų, todėl reikalavo visiško susikaupimo.
Ji atsikėlė septintą, greitai išgėrė kavos, užsidarė kambaryje ir sėdo prie kompiuterio. Laikas ištirpo nepastebimai. Eglė dirbo beveik nepakeldama akių nuo ekrano, net pusryčiauti neišėjo. Telefoną pasidėjo šalia apverstą ekranu žemyn, kad jokie pranešimai neblaškytų.
Apie vidurdienį pagrindiniai puslapiai jau buvo beveik parengti. Liko sutvarkyti apatinę svetainės dalį, patikrinti, kaip viskas atrodo telefone, ir įkelti failus į serverį. Eglė atsilošė, patempė sustingusius pečius, pamasažavo sprandą ir paėmė telefoną, ketindama žvilgtelėti į darbo susirašinėjimus. Tą pačią akimirką durys taip staigiai trenkėsi į sieną, kad ji krūptelėjo.
Tarpduryje stovėjo Tomas. Veidas įraudęs, kumščiai sugniaužti.
— Ką čia išdarinėji, streiką paskelbei?! — riktelėjo jis. — Mama viena nebespėja suktis, o tu sėdi ir maigai telefoną!
Eglė lėtai užrakino ekraną ir atsisuko į vyrą. Kelias sekundes ji tiesiog žiūrėjo į jį, tarsi negalėdama patikėti, kad išgirdo būtent tai.
— Ką tu pasakei?
— Sakau, gana tinginiauti! Mama nuo ryto ant kojų: verda pietus, tvarko namus! O tu čia įsitaisiusi ir telefoną spaudinėji!
Eglė pakilo nuo kėdės. Jos balsas nuskambėjo ramiai, bet lediniu tonu:
— Aš nespaudinėju telefono. Aš dirbu. Penktą valandą iš eilės, be pertraukos, prie skubaus projekto, kuris atneša pinigų į šiuos namus.
— Koks čia dar darbas? — Tomas paniekinamai mostelėjo ranka. — Sėdėjimas internete! Tikras darbas yra tada, kai eini į biurą, kaip aš. O tu namie išsidrėbusi ir dar drįsti atsikalbinėti.
— Aš uždirbu ne mažiau už tave! — Eglė pajuto, kaip pyktis ima kilti iki gerklės. — Iš mano užsakymų apmokami mokesčiai, perkamas maistas, drabužiai. Ar, tavo manymu, pinigai patys nukrenta ant stalo?
— Nerėk ant manęs! — užriaumojo Tomas. — Tu savanaudė! Tau rūpi tik tu pati! Šeima tau visiškai nieko nereiškia!
— Šeima? Kokia dar šeima? — Eglė žengė arčiau. — Tavo mama čia viskam vadovauja, mane žemina, o tu ją gini. Tai ne šeima, o kasdienis kankinimas.
— Tu nedėkinga! Mama stengiasi dėl mūsų, ji nori padėti!
— Ji ne padeda, o trukdo. Lenda į mano darbą, į mano daiktus, į mano gyvenimą.
Tuo metu kambaryje pasirodė Ona, šluostydamasi rankas virtuviniu rankšluosčiu.
— Kas čia vyksta? Tomai, vaikeli, ar viskas gerai?
— Mama, Eglė vėl kelia scenas, — Tomas akimirksniu pakeitė toną į skundžiamą.
— Aš taip ir žinojau! — Ona grėsmingai pažvelgė į marčią. — Jokios pagarbos nei vyresniam žmogui, nei vyrui. Ar tu bent supranti, kaip žmona turi elgtis? Jos pareiga palaikyti vyrą, rūpintis namais, o ne visą dieną spoksoti į kompiuterį.
Eglei pasirodė, kad jos viduje kažkas nutrūko. Visi sukaupti įžeidimai, nuovargis ir slopintas įniršis per vieną akimirką prasiveržė į paviršių.
— Gana. Užteks. Abu lauk iš mano buto!
Stoėjo mirtina tyla. Tomas ir Ona sustingo, netekę žado, ir spoksojo į Eglę.
— Ką? — pirmasis atsitokėjo Tomas.
— Sakau: lauk, — Eglė kalbėjo tyliai, tačiau taip tvirtai, kad nepaliko vietos abejonėms. — Tai mano butas. Mano. Aš čia šeimininkė.