Ir tik aš sprendžiu, kas čia gali gyventi, o kas — ne.
— Egle, tu gal iš proto išėjai? — Tomas žiūrėjo į ją taip, lyg matytų pirmą kartą.
— Ne. Atvirkščiai — pagaliau praregėjau, — ji mostelėjo į duris. — Daugiau neleisiu, kad mano pačios namuose būtų mindžiojamas mano darbas ir aš pati. Susirenkate daiktus ir išeinate.
— Egle, juk tu negali kalbėti rimtai, — Tomas žengė arčiau ir mėgino suimti ją už rankos, bet ji staigiai atsitraukė.
— Galiu. Ir kalbu visiškai rimtai. Duodu jums valandą susikrauti viską, kas jūsų.
— Bet ji mano mama! Kur jai dabar dėtis?
— Reikėjo apie tai pagalvoti anksčiau, kai ji nusprendė mane auklėti mano pačios bute, — Eglė sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Valanda. Po jos skambinu policijai, ir tada būsite išprašyti jau oficialiai.
Ona teatrališkai išskėtė rankas, tarsi priešais ją būtų vykusi didžiausia neteisybė pasaulyje.
— Tomai! Tu girdi, ką ji šneka? Ji taip su manimi elgiasi?
— Mama, nusiramink… — Tomas sutrikęs atsigręžė į ją, akivaizdžiai nebežinodamas, kurią pusę rinktis.
— Nusiramink?! Ji mus meta lauk! Tiesiai į gatvę!
— Ne į gatvę, — lediniu balsu pataisė Eglė. — Į tą kaimo namą, iš kurio atvažiavote. Arba išsinuomokite butą. Tvarkykitės, kaip išmanote. Bet čia jūs daugiau negyvensite.
Ji apsisuko, nuėjo į savo kambarį ir užrakino duris. Už sienos tuoj pat pasigirdo pasipiktinę balsai, sunkūs žingsniai, trankomos spintelės ir durys. Eglė atsisėdo prie kompiuterio, tačiau dirbti nepajėgė — pirštai drebėjo, o krūtinėje vis dar daužėsi širdis.
Praėjo maždaug dvidešimt minučių. Tada ji išgirdo, kaip Tomas ima tempti lagaminus. Ona verkšleno, garsiai šniurkščiojo, murmėjo priekaištus, bet vis dėlto krovėsi. Eglė sėdėjo prie stalo sustingusiu veidu ir klausėsi to triukšmo, nejudėdama nė per centimetrą.
Dar po keturiasdešimties minučių į duris tyliai pabeldė.
— Egle, atidaryk.
Ji atrakino. Ant slenksčio stovėjo Tomas. Akys paraudusios, veidas pavargęs ir sutrikęs.
— Tu tikrai nori, kad išeičiau?
— Taip.
— Visam laikui?
— Taip.
Tomas lėtai linktelėjo, nusisuko ir išėjo į koridorių. Eglė nusekė paskui. Prie durų jau stovėjo lagaminai, kelios prikimštos rankinės, maišai su daiktais. Ona tuo metu vilkosi paltą ir demonstratyviai šniurkščiojo, tarsi kiekvienas garsas turėtų būti kaltinimas marčiai.
— Pažiūrėsim, su kuo dabar gyvensi! — metė ji atsisveikindama. — Tokias kaip tu vyrai palieka!
Eglė neatsakė nė žodžio. Tomas pravėrė laukujes duris, išnešė lagaminus į laiptinę, tada grįžo paimti motinos. Ona praėjo pro Eglę iškelta galva, tarsi būtų ne išprašoma, o pati išdidžiai paliktų namus.
Durys užsidarė.
Eglė liko viena.
Ji kurį laiką stovėjo vidury buto ir klausėsi tylos. Nebebuvo nei riksmų, nei priekaištų, nei įsibrovimų į jos erdvę. Iš virtuvės tesklido tylus šaldytuvo ūžesys.
Priėjusi prie lango ji pažvelgė žemyn. Tomas su Ona krovė daiktus į automobilį. Po kelių minučių mašina pajudėjo iš kiemo ir dingo už posūkio.
Eglė grįžo į kambarį, atsisėdo prie kompiuterio ir pažiūrėjo į nebaigtą projektą. Apačia, mobilioji versija, įkėlimas į serverį. Dar trys, gal keturios valandos darbo.
Ji pajudino pirštus, prisitraukė klaviatūrą arčiau ir pamažu paniro į užduotį. Mintys ėmė rikiuotis į vietas, rankos liovėsi drebėjusios. Ekrane ji stumdė elementus, derino spalvas, tikrino kodą, taisė smulkmenas.
Niekas neįsiveržė į kambarį rėkdamas. Niekas nereikalavo viską mesti ir tuoj pat bėgti į parduotuvę. Niekas nevadino jos savanaude, tingine ar bloga žmona.
Eglė dirbo iki dešimtos vakaro. Galiausiai projektas buvo baigtas. Ji įkėlė failus į serverį, išsiuntė klientui žinutę ir atsilošė kėdėje, užmerkdama akis.
Taip, ji liko viena. Be vyro. Be šeimos, kurią manė turinti. Tačiau kartu ji susigrąžino savo gyvenimą, savo namus ir teisę pati spręsti, kaip juose gyventi. Niekas daugiau neaiškins jai, ką ji privalo daryti savo pačios erdvėje.
Ji pakilo, nuėjo į virtuvę ir užplikė arbatos. Atsisėdusi prie stalo pažvelgė pro langą. Miesto šviesos mirgėjo tamsoje, kažkur tolumoje pravažiavo automobilis.
Tyla. Ramybė. Laisvė.
Telefonas tylėjo. Tomas neskambino.
Ir Eglei buvo gera.