Nuo smūgio net sekcijoje gailiai suvirpėjo krištolinės taurės.
Ona liko virtuvėje viena. Ji užsuko kaitvietę, lėtai atsisėdo ant taburetės ir abiem delnais užsidengė veidą. Ašaros nesiveržė. Vietoj jų viduje gulė sunkus, lyg švinas, nuovargis ir lipni tuštuma. Išbandymas. Štai ką jis jai surengė — ištikimybės patikrinimą, kurio kaina buvo aštuoni tūkstančiai eurų.
Taip ji prasėdėjo beveik valandą. Už lango pamažu tirštėjo vakaras, virtuvė grimzdo į pilkšvą prieblandą. Atsistojusi Ona šviesos nejungė. Ji tyliai perėjo per butą. Prieškambaryje stovėjo jo brangūs odiniai batai, pirkti vos prieš mėnesį, kai Jonas aiškino, esą darbe būtina laikytis griežto aprangos kodo. Vonioje ant lentynėlės grūdosi užsienietiški losjonai po skutimosi, paimti per jų bendrą apsipirkimą iš jos atlyginimo kortelės. Miegamajame ant spintelės gulėjo autoserviso sąskaita už nemenką sumą — jis keitė padangas savo automobiliui.
Ona priėjo prie lango ir kakta atsirėmė į šaltą stiklą. Apačioje prospektu skubėjo automobiliai, žibintai liejo gelsvą šviesą, žmonės lėkė namo, pas savus, į savo šeimas. O ji, pasirodo, jokios šeimos neturėjo. Buvo tik vyras, kuriam jos namuose buvo patogu, šilta ir saugu tol, kol neprireikė iškratyti jos santaupų.
Naktis praėjo be miego. Ona gulėjo tuščioje lovoje ir klausėsi sieninio laikrodžio tiksėjimo. Jonas negrįžo nei vakare, nei naktį. Greičiausiai nuvažiavo pas sūnų arba pas bičiulius išlieti širdies ir papasakoti, kokią negailestingą, pinigų įsikibusią žmoną jam teko vesti.
Ryte sprendimas atėjo be jokių pastangų. Aiškus, skaidrus ir vienintelis įmanomas. Jis neatnešė nei isterijos, nei keršto troškimo. Tai buvo paprastas fakto pripažinimas: liga pažengė per toli, vaistai nebepadės, vadinasi, reikia pjauti.
Ona išsivirė stiprios kavos. Tada nuo antresolių nukėlė du didelius plastikinius lagaminus ir talpią sportinę kuprinę. Išskleidusi juos ant miegamojo lovos, ji ramiai, tvarkingai ir be skubos ėmė krauti Jono daiktus.
Marškinius lankstė prieš tai užsegusi visas sagas, kad nesusiglamžytų apykaklės. Kaklaraiščius susuko į dailius ritinėlius. Į lagaminų dugną suguldė sunkesnius megztinius ir džinsus. Į sportinį krepšį sudėjo sportbačius, klasikinius batus ir namines šlepetes. Vonios lentynėlėje nebeliko nė vieno jo indelio, skustuvo ar buteliuko. Ji nepamiršo net koridoriaus spintelėje laikyto batų tepalo ir atsarginių šepečių.
Ji nekėlė scenos, nesiuntė piktų žinučių ir nebandė aiškintis santykių. Tiesiog sukrovė jo gyvenimą į lagaminus. Iš visų galimų sprendimų šis atrodė pats teisingiausias. Kai viskas buvo supakuota, Ona išriedino bagažą į prieškambarį, arčiau lauko durų. Ant viršaus padėjo ir buto raktus, kuriuos Jonas, kaip visada, išeidamas supykęs palikdavo ant stalelio prie veidrodžio, puikiai žinodamas, kad sugrįš.
Apie vidurdienį spynoje pasisuko raktas. Jonas įžengė į prieškambarį. Nuo jo sklido įsisenėjusio tabako ir vakarykščio alkoholio kvapas. Matyt, liūdesį skandino su draugais. Jis nusispyrė batus, pakėlė akis ir staiga nutilo. Tiesiai priešais jį stūksojo lagaminų barikada.
Iš pradžių jo veide šmėstelėjo nesupratimas, paskui — nustebimas, o dar po akimirkos lūpas perkreipė atlaidoka pašaipa. Jis numetė raktus ant spintelės ir susikryžiavo rankas ant krūtinės.
– Kas čia per vaikų darželis, Onute? – tarė jis. – Nusprendei pažaisti įsižeidusią mergaitę? Iš musės dramblį darai. Nusiramink ir iškrauk daiktus. Vakar per karštai sureagavau, pripažįstu. Nervai buvo įtempti. Pakalbėkim normaliai, radau kitą variantą, kaip spręsti Mariaus problemą.
Ona išėjo iš virtuvės. Ji vilkėjo paprastas namines kelnes ir minkštą megztą kardiganą. Jos veidas buvo visiškai ramus.
– Mums nebėra apie ką kalbėtis, Jonai, – jos balsas skambėjo lygiai, be virptelėjimo. – Sudėjau visus tavo daiktus. Peržiūrėk. Jei ką nors būsiu pamiršusi, pasakysi, atsiųsiu per kurjerį.
Pašaipa nuo Jono veido nuslinko. Jis suprato, kad tai ne žaidimas.
– Tu gal nebesveika? – jis žengė į priekį, bet atsirėmė į lagaminą. – Dėl to?