– Kad aš tik paprašiau padėti sūnui, tu dėl to griauni šeimą? Meti mane lauk?
– Iš mano namų, – tyliai, bet labai aiškiai pataisė jį Ona. – Tu neprašei, Jonai. Tu reikalavai, kad aš savo pinigais dengčiau svetimas klaidas. Bet esmė net ne piniguose. Esmė ta, kad visus šiuos penkerius metus tau buvau patogus išteklius. Nemokama namų tvarkytoja, virėja ir žmogus, kuris finansuoja mūsų kasdienį patogumą. Aš pavargau. Nebenoriu taip gyventi.
Jonas išblyško. Akimirkai jo žvilgsnyje šmėstelėjo tikra panika, tačiau ją greitai užgožė pyktis. Jis pagaliau suvokė: tas ramus, patogus gyvenimas, prie kurio buvo taip pripratusi jo savimeilė, slysta jam iš rankų.
– Tu dar pasigailėsi! – jis jau nebekalbėjo, o rėkė. – Manai, gali taip paprastai išmesti vyrą į gatvę? Mes oficialiai susituokę! Aš turiu teisę čia būti! Ir dėl turto mes dar pasiaiškinsim. Aš irgi čia prisidėjau! Koridorių, beje, remontavau!
Ona vos pakreipė galvą ir pažvelgė į žmogų, su kuriuo dalijosi lova ir kasdienybę. Dabar jis atrodė apgailėtinai – įsikibęs į paskutinę galimybę išpešti bent ką nors sau.
– Turėjai omenyje, kad už mano pinigus perklijavai tapetus? – ramiai patikslino ji. – Jonai, nejuokink ir nežemink savęs. Šis butas buvo nupirktas aštuoneriais metais anksčiau, nei mes nuėjome į santuokų skyrių. Pagal įstatymus tu į jį neturi jokių teisių. Tai mano iki santuokos įgytas turtas. O dėl tavo „investicijų“ galime labai paprastai patikrinti banko sąskaitų išrašus už kelerius pastaruosius metus ir pasižiūrėti, kas už ką mokėjo. Patikėk, skaičiai kalbės tikrai ne tavo naudai.
Jis net užspringo iš pasipiktinimo, kelis kartus gaudydamas orą lyg išmestas į krantą. Žmonos ramybė ir pasiruošimas jį visiškai išmušė iš vėžių. Nebeliko už ko kabintis.
– Ir dar vienas dalykas, – pridūrė Ona, žiūrėdama jam tiesiai į akis. – Labai patariu tau nebandyti imti paskolų, prisidengiant tuo, kad esi vedęs. Pirmadienio rytą pateiksiu prašymą dėl skyrybų. Visi įsipareigojimai, kuriuos prisiimsi nuo šios dienos, bus laikomi tavo asmeninėmis skolomis, o ne šeimos poreikiams paimtais pinigais. Aš pasirūpinsiu, kad taip ir būtų.
Jonas žiūrėjo į ją taip, lyg matytų pirmą kartą gyvenime. Nebebuvo tos patogios, nuolaidžios Onos, kuri visada stengdavosi sušvelninti kampus ir nutylėti, kad tik nekiltų ginčas. Prieš jį stovėjo suaugusi, tvirta moteris, pagaliau aiškiai nubrėžusi ribą.
– Gyvatė, – iškošė jis, griebdamas lagamino rankeną. – Tikra gyvatė. Likusi viena senatvėje sėdėsi ant savo pinigų. Tokios šaltos ir apskaičiuojančios niekam nereikės.
– Gero kelio, Jonai, – Ona žengė į šoną, atlaisvindama praėjimą prie durų.
Jis keikdamasis išvilko lagaminus į laiptinę, trūktelėjęs užsimetė sportinį krepšį ant peties. Dar kartą atsigręžė. Matyt, laukė, kad ji šūktelės, sustabdys, apsiverks, puls aiškintis ar prašyti pasilikti. Tačiau Ona stovėjo tylėdama ir ramiai į jį žiūrėjo.
Jonas nusisuko ir sunkiais žingsniais nuėjo lifto link. Jo pėdos dusliai aidėjo į betonines laiptinės grindis.
Ona uždarė duris. Du kartus pasuko raktą. Užstūmė skląstį.
Bute įsivyravo tokia tyla, kad ji atrodė beveik girdima. Ne tuščia, ne baugi – veikiau švari. Ona nuėjo į virtuvę ir įsipylė šviežios kavos. Tada priėjo prie lango. Pro pilkus debesis nedrąsiai skverbėsi rudeninė saulė, apšviesdama kieme geltonuojančius medžių lapus.
Krūtinėje nebebuvo nei sunkumo, nei kartėlio. Tik keistas, beveik neįtikėtinas lengvumas. Lyg ji būtų nusimetusi nuo pečių seną kuprinę, prikrautą akmenų, kurią metų metus tempė į statų kalną.
Ona gurkštelėjo karštos kavos ir nusišypsojo. Pavasarį ji būtinai pakeis langus sodyboje. Išsirinks pačius geriausius – plačius, šviesius, su palangėmis, ant kurių žydės pelargonijos. Ir niekas daugiau nedrįs jos mylimų namų vadinti lūšna.
Gyvenimas tik prasidėjo.