Rasa žiūrėjo į ekraną ir niekaip negalėjo susidėlioti minčių. Janina pati įkliuvo į savo pačios paspęstus spąstus. Tik ar ji iš tiesų nesuprato, kad kamera fiksuoja ne vien Rasą, bet ir ją pačią?
Tarsi perskaitęs žmonos mintis, Tomas tyliai tarė:
– Ji nemoka išjungti įrašymo. Ir, tiesą sakant, labai gerai.
Rasa pakėlė į jį akis. Balsas jai vos pakluso:
– O kodėl tu visą tą laiką tylėjai?
Tomas perbraukė delnu veidą, nuleido galvą ir kurį laiką sėdėjo neatsakydamas.
– Rinkau įrodymus, – galiausiai pasakė jis. – Kad nepasikartotų istorija su tabletėmis. Kad vėl nelikčiau tik su žodžiais prieš jos žodžius.
Jis pasuko įrašą toliau, jau į kitą dieną. Ekrane Rasa pamatė, kaip Janina ištraukia iš už stiklainių paslėptą aplanką, atsisėda prie virtuvės stalo ir ima vartyti lapus. Po kelių akimirkų ji pasiima telefoną ir kruopščiai fotografuoja kiekvieną puslapį.
Vėliau Janina kažkam paskambina. Kalbėdama mostaguoja rankomis, kažką skubiai užsirašo ant popieriaus skiautės, o tą lapelį įsikiša į kišenę.
– Po šito įrašo aš paskambinau Mantui, – prabilo Tomas. – Iš pradžių jis gynėsi, aiškino, kad nieko nežino. Bet paskui viską išklojo. Mama jam buvo pažadėjusi: esą išskirs mane su tavimi, butą perrašysime mano vardu, o vėliau aš neva padovanosiu jį Mantui. Jis jai ir nupirko abi kameras, kad galėtų surinkti prieš tave kompromatą.
Rasai per nugarą nubėgo šaltis. Atrodė, net plaukai ant galvos sujudėjo.
– Dokumentus ji jau buvo susidėjusi į savo rankinę, – tęsė Tomas. – Bet be mano parašo su jais nieko nepadarys. Aš jų neliečiau. Tegul iki paskutinės minutės mano, kad viskas klostosi pagal jos planą.
Tą patį vakarą Tomas atsisėdo priešais motiną ir vieną po kito paleido visus įrašus – nuo pirmojo iki paskutinio. Janina žiūrėjo į ekraną tylėdama. Jos veidas kietėjo, bet ji neišspaudė nė žodžio.
– Sumanymas buvo neblogas, – kreivai šyptelėjo Tomas. – O jei dar būtum mokėjusi naudotis technika, būtų buvęs beveik genialus. Tik štai kamerų išjungti nesugebėjai, todėl jos užfiksavo viską.
Motina staigiai pakėlė akis į sūnų, bet tuoj pat nusuko žvilgsnį į šalį.
– Važiuok pas Mantą, – sausai pasakė Tomas. – Bet pirmiausia grąžink man buto dokumentus.
Janina be žodžio atsistojo, nuėjo į kitą kambarį ir po kelių minučių parnešė pavogtą aplanką.
– Ir dar vienas dalykas, – pridūrė Tomas. – Atsiprašyk Rasos.
– Pff… Dar ko! – paniekinamai prunkštelėjo ji.
Ryte Janina išvažiavo pas Mantą. Aplankas su dokumentais vėl atsidūrė spintoje.
Abi kameras Rasa pati nukabino ir išmetė į šiukšliadėžę. Tomas tam neprieštaravo. Su motina ir broliu jis nebendrauja jau kelis mėnesius.