— Gerai jau, pasakysiu, tik paskui atpjauk man tos raudonos žuvies. Prie futbolo labai tiks, — bandė išsisukti Darius.
— Dėdė Kazys prasitarė, kad jiems skambino Lina. Kažką prišnekėjo apie mus… Esą mes svečiais visai nesidžiaugiame, kviečiame tik dėl akių, kad nebūtų ko prikibti.
— Aišku, — tyliai, susimąsčiusi ištarė Rasa.
— Kas tau aišku? Tai žuvies gausiu?
— Žinoma, mielasis, — ramiai atsakė ji. — Tik žinai ką? Panašu, kad su tavo seserimi pasielgiau negražiai. Net gėda. Pakviesk juos, prašau, šią savaitę pas mus. Pasėdėsime, atsiprašysiu.
Darius akivaizdžiai palengvėjo.
— Gerai. Būtinai pakviesiu. Su giminėmis reikia sutarti.
— Puiku. Ačiū tau, brangusis.
Rasai labai knietėjo įkišti vyrui nosį į visą tą jo sesers paliktą bardaką, paskui tuoj pat surinkti Linos numerį ir išrėžti jai viską, ką galvoja. Tačiau po kelių sekundžių moteris netikėtai aiškiai suprato, kaip turi elgtis.
Be riksmų, be scenų, be isterijos ji sutvarkė namus ir dar papildomai nupirko brangesnių užkandžių bei skanėstų. Tą šeštadienį turėjo būti jos gimtadienis. Rasa buvo suplanavusi nedidelę šventę kavinėje, įsikūrusioje tame pačiame name. Tik štai dėl Linos paleistų kalbų vyro giminaičiai ėmė atsisakinėti ateiti. O Rasai labai rūpėjo užmegzti šiltesnį ryšį su Petrauskais.
Kitą dieną, grįžusi po darbo, vos pravėrusi buto duris ji sustingo. Viduje tvyrojo tikras chaosas.
Po kambarius lakstė Tadas. Žinoma, su batais.
— Labas, drauge! Kvietei — štai ir atėjome! — iš prieškambario išniro Lina.
Ant jos pečių kabėjo mėgstamiausias Rasos chalatas, o ant galvos buvo apsuktas rankšluostis.
— Pas mus vandenį atjungė, tai nusprendėme pas jus sūkurinėje vonioje pasilepinti.
— Na, su lengvu garu, — išspaudė Rasa, vos valdydamasi ir prisiklijavusi mandagią šypseną.
Visą vakarą jai teko šokinėti aplink nekviestus svečius. Rasa atsiprašė už ankstesnį savo elgesį, pakvietė Liną su šeima į gimtadienį ir paprašė perduoti kvietimus Petrauskams bei dėdei Kaziui. Tarsi tarp kitko ji užsiminė ir apie nupirktus brangius gėrimus, delikatesus, gardžius patiekalus. Miegoti nuėjo anksti, o rytą, kaip visada, išvažiavo į biurą.
Pasidariusi kavos ir patogiai įsitaisiusi krėsle, Rasa telefone atsidarė specialią programėlę. Jos lūpose šmėkštelėjo patenkinta šypsena. Pusė darbo jau buvo atlikta. Beliko sulaukti šventės.
Nors Lina ir rezgė intrigas, į gimtadienį susirinko visi giminaičiai. Skambėjo maloni gyva muzika, stalai buvo nukrauti skaniu maistu, o atmosfera iš pradžių atrodė lengva ir jauki. Profesionalus renginio vedėjas svečiams kėlė tik geras emocijas.
Tik Lina niekaip negalėjo nusėdėti vietoje. Jai būtinai reikėjo kvailų konkursų su buteliu ir pieštuku, be to, ji kelis kartus mėgino išplėšti mikrofoną vedėjui iš rankų.
Prie kokteilių baro prie Rasos priėjo Mantas Petrauskas.
— Ačiū už puikų vakarą, — mandagiai tarė jis. — Suprantate, savivaldybėje darbų niekada netrūksta, be to, Lina mus visus įkalbinėjo neiti. O paskui paaiškėjo, kad jūs mūsų iš tiesų laukiate. Visiškai nesigailiu, jog atidėjau reikalus ir atvykau. Džiaugiuosi galėdamas jus pažinti artimiau. Būtinai kviečiu ir jus pas mus į svečius.
— Labai dėkoju. Man taip pat malonu, — atsakė Rasa. — Prašau prie stalo, tuoj patieks karštuosius patiekalus.
Tuo metu Lina su Andriumi jau garsiai aiškinosi santykius su didžėjumi ir reikalavo „šitoje skylėje“ tučtuojau surengti karaokę. Dalis svečių ir giminaičių į juos žvalgėsi kreivai, tačiau pastabų sakyti niekas neskubėjo. Maža to, Lina taip prisivaišino, kad pargriovė padavėją ir nuvertė stalelį su gėrimais.
Sveikinti jubiliatės ji išėjo beveik apsinuoginusi, bandydama sušokti kažką panašaus į rytietišką pilvo šokį.
— Aš jus pralinksminsiu, jeigu jau jubiliatė pagailėjo pinigų animatoriams! — sušuko ji, kratydama kūną taip, kad Rasą net supykino.
Kiti svečiai tylėjo ir kentėjo. Matyt, tik todėl, kad Lina vis dėlto buvo giminė.
Rasai toks spektaklis tik atrišo rankas.