Ji jau seniai negalėjo atleisti vyro seseriai už tai, kad ši liežuvavo už nugaros ir elgėsi taip, lyg jokios padorumo ribos jai negaliotų.
— Rasa! Po šventės važiuojam pas jus. Čia kažkaip nyku, pratęsim linksmybes namie, — sunkiai apversdama liežuvį pareiškė Lina.
— Ne. Šiandien pas mus svečių nepriėmimo diena, — sausai nukirto Rasa, palikdama Liną išsižiojusią iš nuostabos.
Tačiau paskutinis lašas buvo ne tai. Rasa netyčia nugirdo, kaip tualete Lina garsiai pasakojo giminaitėms visiškas pramanas. Ji aiškino, kad Rasa tik apsimeta gera ir mandagia, o iš tiesų esanti bjauri moteris. Dar pridūrė, kad jubiliatė su svečiais pasielgė negražiai: esą nepasirūpino normalia lova, o paguldė juos ant seno, apdriskusio sofos griaučio. Paskui ėmė taukšti, kad Rasos namuose tikras kiaulidės vaizdas, o pinigus ji, suprask, užsidirbo ne pačiu švariausiu būdu. Lina nesustojo — pylė purvą vieną sakinį po kito. Blogiausia, kad kai kurie giminaičiai dėl kažkokios priežasties ja patikėjo ir ėmė žvilgčioti į Rasą priekaištingais veidais.
„Na gerai, Lina. Mano namų slenksčio daugiau neperžengsi“, — mintyse sukandusi dantis ištarė Rasa. Ji nė akimirkos neabejojo, kad pasielgs teisingai, jeigu kartą ir visiems laikams atsikratys įžūlios, neišauklėtos giminės.
— Gerbiami svečiai! — visų dėmesį patraukė vakaro vedėjas. — Prieš patiekiant pagrindinį patiekalą jubiliatė paruošė jums nedidelį skaidrių filmą. Ryškiausios šios šventės akimirkos.
Ant sienos sušvito ekranas. Trumpas filmukas prasidėjo gražiai ir pakiliai: jame buvo kalbama apie šeimos vertybes, artimųjų ryšius, pagarbą vienas kitam. Iš pradžių ekrane keitėsi spalvingos gimtadienio nuotraukos — svečiai atpažino save, juokėsi, šypsojosi, mojavo kitiems. Tačiau po kelių akimirkų šventinius kadrus pakeitė visai kitokia „archyvinė“ medžiaga.
Ekrane pasirodė Lina, į savo rankinę kraunanti dar neatidarytus butelius. Tuo pat metu salėje nuskambėjo jos balsas:
— Duok čia tą maišą! Pažiūrėkim, ko dar skanaus ta persivalgiusi ponia pripirko! O, ikrai! Šitie tiks! Na, imkit, valgykit!
— O galiu atkimšti aną butelį?
— Aišku, Andriuk! Ir dar tą vytintą gabalą paduok!
Tai buvo įrašas iš slaptos kameros, kurią Rasa buvo įrengusi virtuvėje.
Vaizdo medžiagoje aiškiai matėsi, kaip Lina, Andrius ir Tadas godžiai šveičia šventei paruoštus produktus. O jų komentarai apie Rasą privertė ne vieną svečią nepritariamai atsisukti į jų staliuką. Įrašas buvo sumontuotas iš pačių iškalbingiausių momentų. Pabaigoje Lina paėmė virtuvinį rankšluostį ir juo nuvalė Tado sportbačius — šis buvo juos išsitepęs, kai numetė torto gabalą. Nušveitusi batus ir susikrovusi neatidarytus produktus, visa trijulė ramiai išėjo iš virtuvės.
Tuo filmukas ir baigėsi.
Salėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti net indų skambtelėjimas. Lina pakilo nuo kėdės ir, kimšdama maisto dėžutes į maišą, užkimusiu balsu suburbėjo:
— Berniukai! Mes išeinam iš šito terariumo.
Svečiai nutilo. Šypsenos nuo veidų dingo. Keli žmonės vis dėlto pakilo ir išėjo kartu su Lina.
Vis dėlto dalies svečių pasitraukimas Rasai nuotaikos nesugadino. Vakaras tęsėsi toliau. Petrauskai po tos istorijos apie Liną ir jos šeimyną susidarė labai aiškią nuomonę. Dalis giminaičių nuo tada su Lina nebebendravo. O tie, kurie ir toliau palaikė su ja ryšį, Rasai tapo savotišku giminės filtru — su jais ji taip pat nutraukė santykius.
Draugystė su Petrauskais visiems išėjo tik į naudą. Net Darius mažiau sėdėjo prie televizoriaus, pradėjo rimčiau žiūrėti į darbą ir kartu su Mantu Petrausku lankyti sporto salę.
— Ne veltui sakoma, kad mus formuoja aplinka, — šypsodamasi kartodavo Rasa, stebėdama malonius vyro pokyčius.
Darius ant jos nepyko. Po to įvykio jis ir pats Linai nebejautė jokios šilumos, tik vargu ar būtų ryžęsis tokiam žingsniui. O Rasa nepabijojo ištempti į dienos šviesą įžūlios šeimynėlės tikrojo veido — ir pagaliau išsilaisvino nuo įkyrios, gyvenimą kartinusios giminės.