– Taip, šešiasdešimt penkeri, – ramiai pakartojau.
Jonas įsmeigė į mane akis.
– Aišku. Tau tik kad prie puodų nestovėti. Svetimomis rankomis viską sutvarkyti tu moki.
Aš nieko nebesakiau. Tiesiog apmokėjau. Su Tomu sumą pasidalijome taip: tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt eurų nuėjo iš mano kortelės, tūkstantis trys šimtai – iš jo. Jonas prisidėjo tūkstančiu. Lygiai tūkstančiu. Savo paties jubiliejui.
Mokėjimo patvirtinimą pasilikau. Tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt eurų. Kovo dvidešimtoji, keturiolika valandų septynios minutės. Gavėjas – restoranas „Beržų giraitė“.
Likus trims dienoms iki šventės paskambino Rasa.
– Egle, tėtis labai nervinasi. Tu jį įskaudinai su tuo restoranu.
– Kuo įskaudinau?
– Jis norėjo saviškai. Namuose, prie šeimos stalo. O tu iškart – restoranas. Atrodo, lyg tau tiesiog tingisi.
Stovėjau virtuvėje. Ugnė prie stalo ruošė pamokas ir kramtė pieštuko galą.
– Rasa, bus penkiasdešimt penki žmonės. Aš dirbu penkias dienas per savaitę. Kada, tavo manymu, turėčiau viską pagaminti?
– Na, aš juk būčiau galėjusi padėti.
Per keturiolika metų Rasa nė sykio pati nepasisiūlė padėti. Nei virtuvėje, nei su vaikais, nei dar kur nors. Nė vieno karto.
– Restoranas jau apmokėtas, – atsakiau. – Pasimatysime šeštadienį.
Padėjau ragelį. Ugnė pakėlė akis nuo sąsiuvinio.
– Mama, o kodėl teta Rasa tokia pikta?
– Ji ne pikta, Ugne. Ji tiesiog jaudinasi dėl senelio.
– Aaa, – nutęsė dukra ir vėl palinko prie uždavinių.
Telefoną padėjau į šalį. Viduje pasidarė keistai tuščia ir tylu, kaip laboratorijoje po penkių, kai visi jau išsiskirstę, o tik ventiliacija monotoniškai ūžia.
Šeštadienis. Balandžio dvyliktoji. Restoranas „Beržų giraitė“.
Salė atrodė tikrai gražiai: didžiuliai langai iki pat grindų, už stiklo – beržai, ant stalų – baltos staltiesės. Atvykau dviem valandomis anksčiau, kad patikrinčiau stalų išdėstymą, susodinimo planą ir meniu. Administratorė paklausė:
– Jūs nuo Jono?
Linktelėjau. Ji kažką pasižymėjo sąraše.
Svečiai pradėjo rinktis apie šeštą. Atvažiavo Jono kolegos iš statybų verslo, kaimynai, seni bičiuliai – garsiai kalbantys vyrai švarkais ir jų žmonos su šukuosenomis. Susirinko ir giminės: pusbrolis iš Šiaulių, teta iš Panevėžio. Rasa pasirodė vilkėdama mėlyną suknelę, su lašo formos auskarais. Tomas buvo nauju kostiumu; marškinius jam išrinkau aš, o jis to net nepastebėjo.
Jonas atvažiavo paskutinis. Balti marškiniai, juodas švarkas, ant mažylio piršto po restorano šviesomis žibėjo masyvus žiedas. Vos jam įžengus, visa salė ėmė ploti. Jubiliatas.
Susėdome. Tostai ėjo vienas po kito. Pirmasis kalbėjo brolis. Antrasis – Rasa. Trečias – senas draugas, prisiminęs, kaip jie devyniasdešimtaisiais pradėjo statybų verslą „nuo dviejų kastuvų ir vieno seno furgono“.
Aš sėdėjau tarp Tomo ir man nepažįstamos moters – kažkurio kolegos žmonos. Ji prisistatė Margarita ir netrukus paklausė:
– O jūs kas jubiliatui?
– Marti, – atsakiau.
Ji pritariamai linktelėjo.
– Jums pasisekė su uošviu. Sako, labai dosnus žmogus.
Nusišypsojau. Po stalu pirštais sugniaužiau servetėlę.
Apie devintą vakaro svečiai jau buvo gerokai įšilę. Vedėjas padavė mikrofoną Jonui, kad šis tartų padėkos žodį. Salėje pamažu nutilo kalbos.
Jonas atsistojo. Išsitiesė. Jis visada atrodė stambus – visa galva aukštesnis už daugelį, platus kaip spinta. Balsas buvo žemas, sodrus, įpratęs įsakinėti. Tokio balso žmonės paprastai nepertraukia.
– Ačiū visiems, – pradėjo jis. – Ačiū, kad atvažiavote. Šešiasdešimt penkeri – rimtas skaičius. Tai ne šiaip data. Tai jau tam tikra gyvenimo suvestinė.
Svečiai palinksėjo.
– Pastačiau namą. Užauginau verslą. Iškėliau ant kojų du vaikus. Tomas – darbų vadovas, mano dešinioji ranka. Rasa – buhalterijoje, viską prižiūri. Sūnui daviau butą. Daviau darbą. Aprūpinau šeimą.
Jis nutilo. Tada pasisuko į mano pusę. Žiedas tyliai cingtelėjo į taurės kraštą.
– Ir noriu pakelti taurę už savo marčią Eglę. Už moterį, kuri gyvena mūsų sąskaita.
Iš pradžių stojo tyla. Paskui kažkur nuvilnijo prunkštelėjimai. Iš tolimesnio stalo galo kažkas riktelėjo:
– Na, tėvas duoda!
Šalia sėdėjusi Margarita nusuko akis, tarsi nieko nebūtų išgirdusi.
Jonas nusijuokė plačiai, nuoširdžiai. Bet tai nebuvo pokštas. Jis tuo tikėjo. Iš tikrųjų manė, kad pasakė kažką taiklaus, juokingo ir visiems savaime suprantamo.
Penkiasdešimt penki žmonės pakėlė taures. Vieni – iš mandagumo. Kiti – nes jubiliejus ir nepatogu ginčytis. O kai kurie, matyt, todėl, kad galvojo lygiai taip pat.
Tomas šalia manęs suspaudė šakutę. Į mane nepažvelgė. Neištarė nė žodžio.
Palaukiau, kol visi išgers. Palaukiau, kol vedėjas ties ranką atsiimti mikrofono. Tada atsistojau.
– Gal galima man? – kreipiausi į vedėją. – Tik minutę.
Vedėjas žvilgtelėjo į Joną. Tas gūžtelėjo pečiais.
– Sakyk, martele, sakyk tostą.
Paėmiau mikrofoną. Jis buvo šiltas nuo svetimų delnų.
Į mane žiūrėjo penkiasdešimt penki veidai. Tarp jų buvo ir mano bendradarbė Lina su vyru. Ji vienintelė iš visų čia esančių žinojo, kiek aš uždirbu ir už ką moku. Lina žvelgė į mane ir vos pastebimai linktelėjo.
Įkvėpiau. Rankos nedrebėjo.
– Jonai, – pradėjau, – ačiū už tostą. Jis buvo labai atviras. Jūs iš tiesų manote, kad gyvenu jūsų sąskaita. Girdžiu tai jau keturiolika metų, todėl šiandien pagaliau atsakysiu. Visų akivaizdoje. Nes jūs irgi kalbėjote visų akivaizdoje.
Salė sustingo. Rasa pravėrė burną.
– Butą Tomui jūs tikrai padovanojote. Dviejų kambarių, penktame aukšte, blokiniame name. Ačiū. Tai buvo dosnu. Tačiau remontą tame bute – grindis, sienas, vonią, virtuvę – apmokėjau aš. Septynis tūkstančius aštuonis šimtus eurų. Iš savo atlyginimo. Visi čekiai pas mane išsaugoti.
Kažkas prie stalo krenkštelėjo. Jonas nustojo šypsotis.